Spalio 23 d. Erdvioje, gerai įrengtoje Vilniaus viešojoje žydų bibliotekoje (įėjimas iš Mažojo teatro kiemo) - Prancūzijos rašytojo žydo, gimusio Lietuvoje, Romaino Gary 100-mečio (1914-1980) vakaras. Greta kitų pranešėjų, žinoma, sėdi ir aktorius Romualdas Ramanauskas, inicijavęs pas mus Gary kultą. Aktorius neiškentęs pertraukia Prancūzų instituto darbuotojo kalbą, nes žino, suvokia daugiau už jį, ir pradeda turbūt vieną iš daugelio savo monologų apie per jį atgimusį rašytoją, monologą, gal režisūriškai kiek padriką, tačiau savo esme ne prastesnį nei kadaise jo vaidinto Hamleto.
Sakyčiau, šio aktoriaus likimas tam tikru atžvilgiu yra pavyzdys kitiems jo kolegoms. Kaip gyventi toliau, kai dideli vaidmenys jau praeityje, kai geri režisieriai tavęs nemato, o pastumdėliu būti nesinori?
Nesinori vegetuoti net turint tą brangų teatro trupės etatą, dėl kurio dabar užvirė aistros. Ministras Birutis surizikavo tapti aktorių pašaipos objektu (ir jau tapo juo), nes sugalvojo naikinti „šiltas" vietas mūsų teatriniuose užutėkiuose, siekti vakarietiškų standartų. O kodėl gi ne, brangieji? Juk nepajudinami aktorių etatai - tarybinis palikimas. Jeigu jau kažkam niežti versti Žaliojo tilto stabus, tai juk ir stabai-aktoriai su savo sistema yra atėję iš tarybų Rusijos, kur jie iki šiol dievinami. Čia - viena vertus.
Kita vertus, štai mano draugai Vitalija ir Kęstutis pasakoja, kad jų pusės milijono mieste vienoje JAV valstijų yra tik vienas didelis dramos teatras, į kurį jie neina, nes ten vaidina „susibėgę mėgėjai, na, šiek tiek aukščiau nei mėgėjai". Užtat kai atvažiuoja į Lietuvą - visada lanko teatrą...
Bet vėl - tą patį spalio vakarą Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre vykusioje premjeroje jauni aktoriai, dar turbūt negaunantys nuolatinės algos, nors ir labai stengėsi, nesugebėjo įelektrinti publikos. Atnešti teksto iki jos. Nikolajaus Erdmano (1900-1970) „Savižudis" nusiskynė laurus pats savaime, - kaip geniali „sovietinio Gogolio" pjesė.
Žiūrint naują režisierės Gabrielės Tuminaitės spektaklį sukirbėjo oberiutiška mintis: Vilniaus teatrai sau ir mums suruošia rimtą konkurencinį performansą. Visi, na, bent keletas iš jų per tą patį sezoną stato tą pačią pjesę - gal ne Čechovą, o štai Erdmaną! Ir pamatom keletą traktuočių (įdomiausia, žinoma, bus J. Vaitkaus), keletą Podsekalnikovų (V. Novopolskio, A. Sakalausko, S. Ivanovo...) - ir suvokiam, kokios daugybės artistų ir scenų mums reikia, kokie jie visi skirtingi!..
Kol kas tenka kontaktuoti tik su jaunos režisierės ir jauno aktoriaus Daumanto Ciunio darbo rezultatais. Ir po spektaklio internete susiieškojus skaityti, pasirodo, fantastiškai šiandien aktualų „Savižudį".
Kadaise toks pats jaunas, tik 28-erių rašytojas Erdmanas parašė antrą ir jau paskutinę savo gyvenime pjesę, kuri jam gyvam esant nebuvo pastatyta. Ne, šis vokiečių kilmės rusas vis dėlto nugyveno ilgą gyvenimą, buvo įkalintas, vėliau išsikapstęs tarnavo saugumiečių dainų ir šokių ansamblyje. Tam tikra prasme jį ištiko tragikomiškas Podsekalnikovo likimas.
„Savižudis", prasidėjęs kaip vodevilis, greit virsta farsu, kuris sudėtingai kristalizuojasi ir tampa tragedija. Ją, pasislėpusią po farso situacijų mažareikšmiškumu ir komizmu, išreikšti labai sunku, ne kiekvienam meistrui įkandama. Pjesę inscenizavo aktorius Tomas Stirna (sukūręs ir vieną įdomesnių inteligento Aristarcho vaidmenų). Norisi čia pateikti gabalėlį pagrindinio herojaus monologo, kuris ne visas spektaklyje buvo „įgarsintas":
(...) visą Spalį aš iš namų neišėjau. Turiu liudininkų. Štai aš stoviu prieš jus, iki masių nužemintas žmogus, ir noriu kalbėti su savąja revoliucija: ko tu nori? Ko aš tau dar neatidaviau? Netgi ranką aš atidaviau tau, revoliucija, dešinę savo ranką, ir ji dabar balsuoja prieš mane patį. Ką gi tu man už visa tai davei, revoliucija? Nieko. O kitiems? Pažiūrėkit į kaimynines gatves - štai kokį kraitį ji tenai sunešė. Kodėl gi mane apėjote, draugai? Netgi tuomet, kai mūsų valdžia klijuoja atsišaukimus „Visiems. Visiems. Visiems", netgi tuomet aš jų neskaitau, nes žinau - visiems, tačiau ne man. O juk prašau aš nedaug. Visas mūsų statybas, visus pasiekimus, pasaulinius gaisrus, užkariavimus - viską pasilikite sau. Man gi duokite, draugai, tiktai tylų gyvenimą ir padorų atlyginimą. (...) Negi mes ką nors darom prieš revoliuciją? Nuo pirmos revoliucijos dienos mes nieko nedarom. Mes tik vaikštom vienas pas kitą į svečius ir kalbam, kad mums sunku gyventi. Todėl, kad mums lengviau gyventi, kai mes kalbam, kad mums sunku gyventi. Vardan dievo, neatimkite iš mūsų paskutinės galimybės egzistuoti, leiskite mums kalbėti, kad mums sunku gyventi. Na, bent va šitaip, šnabždesiu: „Mums sunku gyventi." Draugai, prašau jūsų milijono žmonių vardu: duokite mums teisę šnabždėti. Jūs statybose to šnabždesio nė neišgirsite. Užtikrinu jus. Mes visą savo gyvenimą šnabždėdami pragyvensime.
Kad ir kaip nenorėtum, skaitydamas šito paprasto žmogučio Podsekalnikovo žodžius, nesunkiai su juo susitapatini, nesunkiai ir revoliuciją pakeiti nepriklausomybe (na, arba štai drauge su euru atplaukiančiu „Independence"). Tačiau tik skaitydamas. VVMT spektaklis stebėtinai seklus, jo scenos keičiasi tolygiai, be akcentų, aktorių veidai mirguliuoja, balsai „su toookiu" tekstu neužkliūna ir neužsilaiko atmintyje. Saugus čia farvateris.
O juk prieš premjerą, kaip sakote, net dėl slidaus pavadinimo buvo kilę abejonių - gal jį pakeisti, kad kas nors neprikibtų? Ir reikėjo iš tikrųjų. Nes pjesė juk ne apie tai, ką dabar rodote.
Be politinių problemų, pjesėje ant dugno guli ir moralinės. Tuo tarpu spektaklyje visų personažų įkalbinėjimai Podsekalnikovui pagaliau pasiryžti ir žudytis (ei, brolyti, greičiau žudykis dėl meilės! dėl meno! dėl religijos!) skamba tuščiai, rieda ir nurieda kaip vanduo nuo žąsies. Daug kam salėje veiksmas scenoje sukelia tik juoką, nors iš tiesų, gerbiamieji, iš ko juokiatės, iš savęs juokiatės?..
Kiek laiko mūsų žiniasklaida mito Vytauto Šapranausko poelgiu? Ir ką visa tai mums reiškia iki šiol?
Kodėl, ponai artistai, sugebate aktualinti pjesę tik įdėdami į ją Biručio pavardę?
