Eglė Švedkauskaitė pasitelkia ne tiesmuką, o performatyvų, vizualiai ir emociškai paveikų pasakojimą: įtampa auga nuosekliai, lydima mistiškos muzikos, kuri neleidžia atsitraukti nė akimirkai.
„Jauno žmogaus memuarai“ skirti subjektyviam atminties suvokimui, kuris atveria mūsų kultūros analitinį lauką, be kurio neįsivaizduojamas joks istorinių procesų suvokimas.
Jau pasigirdo priekaištų, neva „tai ne Gavelis“. <…> Kūrėjai per jį bando iš šiandienos žvelgti į tuometinį žmogų ir jo dvasinę koroziją, korupciją, kamufliažus ir kitokį [i]kurviškumą[/i].
Keista sakyti „herojus“, kai tai labiau žmogus be savybių, be išgyvenimų, be tikslo ir be paties gyvenimo. <…> Žmogus, kuris stengėsi, – anot Gavelio. Arba žmogus, kuris norėjo, – anot Čechovo.
