„Išties idiotizmas. Rašai, kai neturi ką pasakyti...“ - sako Aldouso Huxley romano „Puikus naujas pasaulis“ veikėjas Helmholcas Votsonas, o Vakarų Europos Valdytojas Mustafa Mondas jam atsako: „Tikrai neturi. Tačiau tam reikia nepaprasto išradingumo. <...> kuriate meno kūrinius, galima sakyti, vien iš grynų pojūčių.“ Puikiame naujame pasaulyje egzistuoja jutiminis kinas, kvapų vargonai - kūriniai be prasmės, be siužeto, bet dirginantys žiūrovų pojūčius, žadinantys instinktus, suteikiantys malonumo, tačiau nepadedantys suprasti pasaulio ar savo paties jausmų, kaip veikėjui Laukiniam Džonui tai leidžia padaryti Williamo Shakespeare ' o pjesės.
Jaunimo teatre Gintaro Varno režisuotas „Puikus naujas pasaulis“ (premjera rugsėjo 3, 4 d.) įspėja, kad jei dar negyvename, tai netrukus atsidursime naujame pasaulyje, tačiau pats spektaklis priklauso senojo pasaulio menui, nes režisierius turi ką pasakyti, ir labai daug. Vien tai, kad tokie spektakliai yra kuriami ir žiūrimi, rodo, jog kol kas dar ne visi gyvename Puikiame naujame pasaulyje, kuriame paaukotas didysis menas, kuriame negali būti tragedijų, nes jis apvalytas nuo žmogiškų jausmų, palikus tik malonumus, matematiškai tiksliai apskaičiuotą pojūčių stimuliaciją ir maksimaliai sutrumpinus laiką nuo individo poreikio iki jo patenkinimo, o menkiausioms negandoms slopinti vartojama soma - tobulas narkotiko ir antidepresanto mišinys, leidžiantis be rimtesnių pasekmių organizmui atsiriboti nuo tikrovės ir panirti į atpalaiduojančią būseną.
Varnas išverčia Huxley romaną į teatro kalbą - profesionaliai, kruopščiai sekdamas autorių parodo, kaip 1932 m. parašyta antiutopija šiandien virsta tikrove. Kitaip nei Huxley knygoje, dar nesame išpilstomi iš butelių (nors mokslo pasiekimai tai leistų), vis dar gimsta vaikai, egzistuoja šeiminiai ir romantiniai ryšiai, o dėl to ir kraštutiniai jausmai bei tragedijos, bet mūsų pasaulio, kaip ir Huxley sukurto, variklis yra vartojimo ekonomika. Vartojimas skatinamas per nuoseklų nevisavertiškumo pojūčio stiprinimą - tai verčia trokšti tobulesnio kūno, naujų drabužių, kosmetikos gaminių, plastinių operacijų, palaikančių jaunystės kultą (beje, Puikiame naujame pasaulyje senatvė, kaip ir ligos, neegzistuoja). Varnas nuo pradžių sufleruoja, kad Puikus naujas pasaulis - tai masinė medija: televizijos kanalas ar interneto svetainė, kurios svarbiausias elementas yra reklama.
Spektaklio veiksmą periodiškai pertraukia visą scenos erdvę užpildančiame ekrane-uždangoje rodoma reklama, o jos turinį galima sutraukti iki maisto ir sekso. Rimo Sakalausko vaizdo projekcijose (operatorius Vytenis Kriščiūnas) - iš arti filmuojami ryškių spalvų maisto produktai, gundomai maišomos masės, įdegę, sporto klubuose svarmenis kilnojantys kūnai, margos, haliucinogeninės somos vizijos, primenančios išmaniųjų įrenginių užsklandas, bei egzotiškų kelionių atributai: avialinijos, kruiziniai laivai ir žydrosios pakrantės. Taip pat rodomi muzikiniai klipai - primityvios, įstringančios melodijos bei tekstai ir ryškūs, blizgūs, kūniškus malonumus žadantys vaizdai. Viso to apibūdinti nereikia, tai kasdien matome daugybėje mus supančių ekranų. Per reklamą režisierius sujungia Huxley Puikų naują pasaulį su mūsų kasdienybe. Pažangiai ekonomikai palaikyti būtini tobuli vartotojai - daug dirbantys, o laisvalaikiu leidžiantys pinigus pramogoms. Argi tai nėra visuotinė gerovė ir laimė - pastovus darbas, stabilios pajamos, sveikata, tobulas kūnas bei pirkinių, pramogų ir malonumų gausa?
„Dabar visi laimingi“, - tvirtina Puikaus naujo pasaulio gyventojai, ir daugumos atžvilgiu tai gryna tiesa. Čia žmonės kuriami kastomis ir gimsta laboratorijose. Epsilonai, gamos, deltos, betos, alfos pasižymi atitinkamais protiniais gebėjimais. Visuomenės sandara nukopijuota nuo ledkalnio: 90 procentų juodadarbių žemesniųjų grupių, dauguma jų ištisomis dešimtimis klonuoti dvyniai, visiškai patenkinti savo vieta bendruomenėje, bei 10 procentų protingiausių alfų. Visiems nuo pat gimimo taikomas atitinkamas formavimas.
Su Puikaus naujo pasaulio principais spektaklio žiūrovas susipažįsta kartu su į Centrinį Londono inkubatorijų susirinkusiais studentais, kuriems aprodomos skirtingos įstaigos patalpos ir žmogaus raidos etapai - nuo kiaušialąstės ir spermatozoido sujungimo iki vaikų ugdymo. Pademonstruojama, kaip deltų kastos kūdikiai atpratinami nuo knygų ir gėlių, nes tai ekonomiškai nenaudinga. Link knygų šliaužiančios Julijos Skuratovos sukurtos lėlės-kūdikiai gąsdinamos sirena ir supurtomos elektrošoku. Vėliau didesnės, žaliai uniformuotos lėlės, klegėdamos plonais balseliais, apspinta mirštančios Laukinio Džono motinos lovą, o suaugusiojo dydžio lėlės užpuola jį, norintį pasipriešinti Puikaus naujo pasaulio tvarkai ir išlaisvinti žmones. Žiūrovas iš pradžių su studentais, o vėliau su iš rezervato atvykusiu Laukiniu Džonu po truputį supažindinamas su Puikiu nauju pasauliu, kuris, nepaisant futuristinių elementų, tarkim, skraidančių automobilių, pasirodo kaip mūsų tikrovės atspindys.
Puikiam naujam pasauliui būdinga paradoksali geometrinės tvarkos, sterilios švaros ir perteklinio ryškių spalvų bei blizgesio estetika - darbo valandomis jis monochrominis ir sterilus, o laisvalaikiu pulsuoja neonu ir blizgučiais. Pirmiausia tai pabrėžia Juozo Statkevičiaus kostiumai: moksliniam sterilumui atstovauja balti laborantų ir studentų drabužiai - panašūs, bet kiekvienas vis kitoks, išskirtinis, o tai reiškia kokybę. Veikėjų laisvalaikis mirga beprotiškiausių neoninių spalvų sportine apranga, blizgančiomis vakarinėmis suknelėmis ir klubiniais drabužiais. Statkevičius kuria ribinius spalvų ir faktūrų derinius, yra ypač atidus detalėms - kiekvienas auskaras kitoks, kiekviena šukuosena apgalvota ir tinkanti prie visumos.
Vieną pagrindinių veikėjų Linainą žiūrovai pamato neoninėje sporto salėje, joje sportuoja stilizuota 10-ojo dešimtmečio aerobikos apranga vilkintys vyrai ir moterys. Choreografo Manto Stabačinsko sukurti pratimų judesiai aiškiomis užuominomis nurodo jų paskirtį - pasirengimą lytinei sueičiai. Ironiškoje scenoje pristatoma dar viena Naujo pasaulio idėja - „kiekvienas priklauso visiems“. Padorumas čia reiškia nuolatinę seksualinių partnerių kaitą, nes prisirišimas ir romantiniai ryšiai gimdo stiprius jausmus, seksualinis susivaldymas - neurozes, o tai trukdo svarbiausiai visuomenės vertybei - pastovumui.
Vytauto Narbuto scenografija ir Sakalausko vaizdo projekcijos kartu su Simo Sirutavičiaus šviesa spektaklyje tampa vieniu kuriant veiksmo erdves. Taip vaizduojama veikėjų skrydžio virš miesto iliuzija - aktoriai išnyra aukštai už visą scenos erdvę užpildančios didmiesčio vaizdo projekcijos, ją keičia baugus jūros bangavimas. Tikras lovas scenoje dubliuoja projekcijos, padaugindamos jų skaičių. Ekranai kuria ir skirtingus interjerus. Spektaklio kūrėjams pavyksta pavaizduoti nuolat besikeičiančias, sudėtingas erdvės aplinkybes - perteikti laboratorijų ir didmiesčio atmosferą. Puikaus naujo pasaulio estetika daugumai jo gyventojų kelia pasigerėjimą, bet tarp aukščiausios alfų klasės atstovų atsiranda atskalūnų.
„Ji pati vaizduojasi mėsos gabalu“, - scenos erdvėje skamba įrašytas Bernardo Markso vidinis balsas, kai jis stebi sportuojančią ir su drauge plepančią Linainą. Veikėjų vidines mintis Varnas iškelia į scenos erdvę; efektas išnaudojamas ne tik komiškumui kurti, bet ir personažo esmei atverti. Bernardas - prieštaringas veikėjas, patiriantis net kelis virsmus. Visiems pagrindiniams personažams čia nubrėžtos sodrios dramaturginės linijos, kupinos juos keičiančių įvykių. Aktorius Gytis Laskovas parodo fizinį Bernardo nepritapimą prie alfa+ klasės - jis nuolat susitraukęs, susigūžęs, jo kūnas nejudrus ir sustingęs, rankos prispaustos prie šonų, kitaip nei atsipalaidavusių, savimi pasitikinčių, nuolat treniruojamų kūnų aplink jį. Kaip psichologijos skyriaus specialistas Bernardas žino, kaip formuojami žmonės. Nors nuo vienatvės Puikiame naujame pasaulyje apdairiai saugoma, jis negali susilieti su kitais, jaustis bendruomenės dalimi, mėgautis malonumais - kitų kalbose mato tik jiems įkaltus šablonus. Sistema suabejojęs laisvamanis vėliau pasirodo ir kaip bailus, pasyviai agresyvus, kompleksuotas ir pripažinimo ištroškęs žmogus.
Kitoniškumas, atskirties jausmas suveda Bernardą Marksą ir jo draugą Helmholcą Votsoną - pavyzdinį „A klasės“ alfa kastos vyrą išorėje ir bundantį menininką viduje. Simono Storpirščio Votsonas - jausmų technologas, kuriantis pojūčius stimuliuojančias pramogas, staiga pajutęs, kad jame glūdi kažkas, ką jis norėtų pasakyti, bet dar nežino, kas tai. Puikiame naujame pasaulyje kuriančiam žmogui nėra apie ką kalbėti, nes dėl visuotinės laimės teko paaukoti didįjį meną. Užsimanęs išmėginti, koks iš jo jausmų propagandininkas - ar pavyks perteikti tai, ką jautė rašydamas, jis perskaitė studentams savo kūrybos eilėraštį apie vienatvę, bet sulaukė jų pasipiktinimo ir užsitraukė valdžios nemalonę. Storpirščio veikėjas imponuoja atsainumu savo paties išoriniam patrauklumui, Puikaus naujo pasaulio malonumams bei susimąstymu apie meną ir jo prasmę.
Trečiu šių dviejų Puikaus naujo pasaulio bičiulių draugu tampa Laukinis Džonas. Rezervate jis taip pat jaučiasi atskirtas, nes indėnai jo nepriima dėl baltos odos, bendruomenė atstumia jo motiną Lindą, kadaise ten patekusią per klaidą iš Puikaus naujo pasaulio. Džonas - spektaklio šviesulys, jame dera kelios kultūros: jis augo tarp indėnų papročių ir jam užgintų iniciacijos ritualų, klausėsi Lindos pasakojimų apie Puikų naują pasaulį ir skaitė Shakespeare ' o pjeses. Būtent Shakespeare ' as padėjo jam pažinti ir įvardyti savo jausmus, kylančius matant motiną lovoje su kitais vyrais ar vienumoje žvelgiant į beribį nakties skliautą.
Pagrindinės Laukinio Džono scenos išsiskiria estetikos askeze: tuščia erdvė, pusnuogis aktorius ir jo monologas, lydimas tauraus Vidmanto Bartulio muzikos skambesio, prieštaraujančio Dominyko Digimo tiksliai sukurtiems Puikaus naujo pasaulio triukšmingiems, ritmingiems ir iki koktumo banaliems garsams.
Aktorius Matas Sigliukas parodo Džono gaivališkumą, jo „laukinės“ emocijos laisvai reiškiasi lanksčiame kūne: džiūgaudamas jis šokinėja, šūkauja, apkabina kitus. Kartu Džonas labai mąslus, atidžiai vertinantis aplinką ir įvardijantis tai, ką mato, Shakespeare ' o žodžiais, kuriuose aktorius atveria konkrečias prasmes - jie nėra tik gražūs, dekoratyvūs nėriniai. Nors į šį veikėją - jo tyrumą, smalsumą, valią ir moralę - nukreipta režisieriaus viltis, jis čia nėra idealizuojamas. Nepaisant Džono nusiteikimo, jo pasaulio suvokimas ribotas, jis taip pat nėra laisvas nuo kai kurių prietarų.
Visų protingiausias čia - Vakarų Europos Valdytojas Mustafa Mondas, skaitęs ne tik Shakespeare ' ą, bet ir daug kitų knygų, kurias pats uždraudė. Jis vienintelis išmano istoriją, bet ciniškai aiškina studentams apie praeities nereikalingumą ir jiems prieš akis iš žemėlapio ištrina istorines asmenybes bei objektus, nes vartojimo ekonomika paremta naujumu. Mondas vilki baltai, jo kabinetas šviesus - šiuolaikinis velnias yra patrauklus ir sterilus. Vytautas Anužis kuria intelektu ir visažinio pasitikėjimu žavintį gražbyliautoją, kuris iš tiesų yra ciniškas nusikaltėlis. Jam tereikėjo pasirinkti tikrąjį mokslą ir išvykti į salą, į kurią tremiami prie visuomenės nepritapę, įdomiausi individai, bet jis pasirinko galią ir valdžią, pervadindamas ją tarnyste kitų laimei. Puikiai suvokdamas Puikaus naujo pasaulio vienpusiškumą ir primityvumą, jis sąmoningai renkasi jį palaikyti ir galiausiai dėl kitų laimės paaukoja ne tik meną, mokslą, tiesą bei grožį, bet ir Džoną.
Vieną stipriausių vidinių konfliktų išgyvena Džono motina Linda - ji kaip beta kastos atstovė negali atsikratyti gėdos dėl pagimdyto sūnaus ir kartu jaučia ryšio su juo svarbą. Jų santykiai susipina iš daugybės sudėtingų jausmų - nuo švelnumo, prisirišimo iki pykčio, nuoskaudų, pavydo, kaltės. Aldona Bendoriūtė kuria protarpiais sentimentaliai virkaujančią, dėl laukinių nešvaros burbančią ir kartu bevalę, ištvirkusią, nuo malonumų priklausomą moterį. Po dvidešimties metų į Puikų naują pasaulį grįžusi Linda kitiems tampa priminimu, ką jiems, kaip civilizacijai, pavyko išnaikinti: jausmingumą, senėjimą, nutukimą. Dauguma Puikaus naujo pasaulio žmonių savo noru niekada neatsisakys patogaus gyvenimo, būtų sunku juos įtikinti, kad Lindos būtis visapusiškesnė, žmogiškesnė ar pagaliau sąžiningesnė už jų „infantilią ir pigią“, kaip sako Džonas.
Kita pagrindinė veikėja moteris - Linaina Kraun - atstovauja Puikiam naujam pasauliui ir, kitaip nei Bernardas ar Helmholcas, jaučiasi jo dalimi, nuoširdžiai mėgaujasi jo privalumais. Ją išskiria ne kitoniškumo ir atskirtumo pojūtis, bet veikiau vėjavaikiškas ekscentriškumas, pasireiškiantis kad ir noru kartu su Bernardu aplankyti laukinių draustinį. Susidūrusi su kokiu neaiškumu, Linaina mintyse nuolat kartoja hipnopedines (mokymo miegant) tiesas, tačiau šios tampa bejėgės, kai ji patiria, ką reiškia prailgintas laikas tarp noro ir jo patenkinimo. Aktorė Jovita Jankelaitytė parodo, kaip geismas Laukiniam Džonui verčia Linainą pirmą kartą išgyventi abejonę, nepasitikėjimą savimi, apmaudą, liūdesį, įtampą, susierzinimą ir dar kitokias Puikiame naujame pasaulyje nepatirtas emocijas. Tačiau susipažindama su naujais jausmais ji vis tiek negali suprasti Džono pasaulėžiūros, kaip ir jis jos. Jų vienas kito įsivaizdavimas dramatiškai sudūžta susidūręs su tikrove. Todėl abu, kaip niekada nesusijungsiančios pusės virš prarajos, grįžta į savo pasaulius. Linaina - į Puikų naująjį, o civilizacija apsinuodijęs Džonas negali nuo jos apsivalyti nei vandeniu su garstyčiomis, nei fiziniu darbu, nei atgaila, nei plakimusi rimbu. „Sielą užteršiau“, - sako jis, parodydamas, kaip Puikus naujas pasaulis veikia žmogų - veikia mus.
Savo kūriniais ir pasisakymais Varnas atvirai kovoja už didįjį meną, jis skeptiškai žiūri į šiuolaikinio meno formas, jam artimesnės ankstesnės epochos, ypač barokas su neįveikiama prieštara tarp idealo ir tikrovės. Nė į vieną savo spektaklį Varnas nebuvo įsileidęs tiek populiarios kultūros, jos kičo estetikos ir triukšmingos muzikos, kiek į „Puikų naują pasaulį“, tačiau siekdamas ne patraukti žiūrovą (nors kartu įvyksta ir tai), o pakišti ją po didinamuoju stiklu, ištyrinėti ir sukritikuoti. Režisierius, kitaip nei Puikaus naujo pasaulio kūrybininkai, turi ką pasakyti apie dabartinę Vakarų visuomenę, todėl kruopščiai ir nuosekliai plėtoja mintį. Preciziška spektaklio forma visų pirma tarnauja jai, bet kartu atsižvelgiama į tai, kad menas negali būti šaltas ir bejausmis.
