 |
| Aktoriai Sergejus Ivanovas ir Ignas Ciplijauskas. Mariaus Jasinevičiaus nuotrauka |
Šį rudenį „Menų spaustuvės“ Kišeninę salę ir vėl okupavo jaunųjų ar dar tik pradedančių menininkų projektai. Čia pristatoma jau trečioji scenos menų jaunųjų menininkų programos, šiemet iš „Ateinančių“ pervadintos „Atvira erdve“, laida. Ir nors pernai pristatyti projektai tikriausiai pelnytai susilaukė gana prieštaringų vertinimų, du iš mažutei salei sukurtų spektaklių buvo pakviesti dalyvauti tarptautiniuose festivaliuose – Petro Lisausko ir Tautvilo Gurevičiaus debiutinė šokio kompozicija „Sankryža“ pavasarį pristatyta „Naujajame Baltijos šokyje“, o Dalios Jokubauskaitės spektaklis „Bestuburiada“ Ingrid Lausund pjesės motyvais įtrauktas į šiemetinių „Sirenų“ lietuviškąją programą.
Jaunos režisierės spektaklis ir šiemet pateko tarp septynių „Menų spaustuvės“ Tarybos atrinktų projektų. Po ironiškos ir šmaikščios „Bestuburiados“ šį kartą D. Jokubauskaitė pasirinko sunkiasvorę prancūzų dramaturgo Bernarde’o Marie Kolteso pjesę „Medvilnės laukų vienatvėje“ ir savita kalba pratęsė žmogiškų santykių nagrinėjimą.
B.-M. Kolteso pjesės retai statomos Lietuvos scenose, nors 1998 m. net du režisieriai ryžosi susigrumti su šio dramaturgo kūriniais. Oskaras Koršunovas teatrinį gyvenimą sudrebino „Roberto Zucco“, o Ignas Jonynas Jaunimo teatre sukūrė „Naktį prieš pat miškus“.
Gana anksti nuo AIDS mirusio B.-M. Kolteso (1948–1989) pjesė „Medvilnės laukų vienatvėje“ pirmą kartą išspausdinta 1986 m., kaip ir anksčiau minėtosios, ji priskiriama brandžiajai dramaturgo kūrybai. Čia didmiesčio akligatvyje vėlyvą vakarą, „žiaurių santykių tarp žmonių ir gyvulių valandą“, susitinka du bevardžiai vyrai – Dileris ir Klientas. Dileris atėjo siekdamas parduoti tai, ko taip ir neįvardija, Klientas – vedinas troškimo įsigyti kažką, bet taip ir nepaaiškėja ką. Aiškumo šioje pjesėje tikrai nedaug: du konkrečiai necharakterizuoti veikėjai susitinka neapibrėžtu laiku neapibrėžtoje erdvėje ir po ilgo nekonkretaus pokalbio taip ir nepaaiškėja, ko konkrečiai jie vienas iš kito norėjo. Manipuliuodamas sudėtingais sakiniais, B.-M. Koltesas sukuria kalbos labirintą, kuriame veikėjai klaidžioja stengdamiesi išvengti vienas kitam spendžiamų spąstų. Ir nors pjesės tekstas gali varginti, o kartais tapti iš viso nebesuprantamas, jame atsispindi žmogiškoji kančia, žiaurumas, nepažaboti norai ir troškimai, siekis išlaikyti orumą ir, žinoma, vienatvė – visa tai, be ko šiandien nebeįmanomas pasaulio, kuriame viskas perkama ir parduodama, atvaizdas.
Galima sakyti, kad D. Jokubauskaitės spektaklis prasideda dar publikai besirenkant į salę. Keista žmogysta ryškiai mėlynu kostiumu, panašiu į klouno (scenografė ir kostiumų dailininkė Irma Mickevičiūtė), pilku pasišiaušusiu peruku ir Pjero grimu (grimo dailininkė Rita Aukščiūnienė) kartu su žiūrovais taip pat ieško, kur prisėdus. Užgesus šviesai, pasišviesdamas degtuku ir kažką neaiškiai murmėdamas, pasirodo dar vienas keistuolis, vilkintis tokiu pat, tik aukso atspalvio kostiumu. Scenoje susidūrę Igno Ciplijausko Klientas ir Sergejaus Ivanovo Dileris pradeda kovą dėl pastarojo atsinešto kilimėlio. Gaudynėmis pavirtusi komiška dviejų klounų kova tęsiasi ne tik scenoje, bet ir užkulisiuose, kol pagaliau abiem pavargus Dileris ryžtasi pradėti su ką tik vykusiu veiksmu lyg ir nesusijusį dialogą, o sykiu – klounų ar farso veikėjų dvikovą, kuri iliustruojama komiškais pantomimos etiudais.
Nors vizualiai siekiama pabrėžti personažų panašumą ir lygiavertiškumą, spektakliui vykstant persvarą dažniau įgyja I. Ciplijausko Klientas. Panašu, kad aktorius yra užtikrintas kiekvienu, kad ir absurdiškiausiu, savo personažo veiksmu, todėl jo kuriamas Klientas atrodo kur kas gyvesnis ir įdomesnis. S. Ivanovas scenoje, regis, ne visada jaučiasi jaukiai, ilgų partnerio monologų metu kartais neranda, kur dėtis, o ir jo paties monologai kiek prailgsta.
Čia vertėtų grįžti prie pjesės ir jos teksto, kuris spektaklyje tampa tik scenoje vykstančio veiksmo paralele. Nors tekstas ir iliustruojamas minėtomis komiškomis scenelėmis, klausyti personažų dialogo tikrai sunku. Regis, net nesistengiama padėti žiūrovui sekti painius dramaturgo dėstomų minčių vingius. Todėl utriruotas komiškas sceninis veiksmas, kuriuo režisierė pradeda spektaklį ir kuris ilgainiui ima kontrastuoti su pjesės tekstu, pabosta ir net pradeda erzinti.
Pirkimo–pardavimo tema nuskamba tik įpusėjus spektakliui. Netikėtai klounada nutrūksta. Abu aktoriai išsineria iš „putliųjų“ kostiumų, nusivalo grimą, kartu „nusimesdami“ ir iki tol kurtus personažus. Pasikeičia ir vaidybos maniera – dabar jie viską darys „rimtai“. Šis pasikeitimas iš tiesų netikėtas ir sukelia nemažą nuostabą, tačiau ar iš esmės kas pasikeičia? Personažai ir vėl sulyginami kostiumais, šį kartą klasikiniais. Ant Dilerio marškinėlių puikuojasi užrašas „Deal“. Tai tiesioginė nuoroda į pjesės epigrafą, „duodantį toną“ visai pjesei. Dviejų dabar jau tik verbalinę kovą tęsiančių personažų lygiavertiškumas pabrėžiamas ir apšvietimu. Pirmoje spektaklio dalyje šviesos apskritimais keliavę Dileris ir Klientas dabar stojasi į stačiakampius, kurie nušvinta ir užgęsta neatsižvelgiant į tai, kuris iš jų kalba.
Tačiau gana preciziškas vizualinis spektaklio piešinys ir ne toks tikslus sceninis veiksmas taip ir nesukuria vaizdo ir teksto visumos. Tai, kas vyksta, ir tai, kas sakoma, iki pat spektaklio pabaigos lieka tik dvi paralelės tiesės, kurios, pagal geometrijos dėsnius, susikerta vien begalybėje.
Kita vertus, galima teigti, kad D. Jokubauskaitė šiame spektaklyje parodė galimų dvikovos būdų įvairovę nuo komiško vienas kito persekiojimo, tyčiojimosi, rimto žodžių karo iki abipusės kapituliacijos, kai spektaklio finale vėl užžiebus degtuką personažai nebeturi vienas kitam ką pasiūlyti.
Erotinė pjesės potekstė (Koltesas nevengė atvirai demonstruoti savo netradicinės seksualinės orientacijos) čia suskamba gana švelniai, kaip bet kokio žmogiško artumo paieška. Kiek naivokas I. Ciplijausko Kliento ir S. Ivanovo sutrikimas ir viltis, kad po ilgos ir nepaliaujamos žodžių, įsitikinimų dvikovos jie dar turės ką vienas kitam pasiūlyti ir ko nors vienas iš kito norėti, užgęsta kartu su degtuko liepsna.
Režisierė mato niūrų ir susvetimėjusį pasaulį, kuriame susitikusieji gali tik kovoti, o po ilgos dvikovos (o gal tik įžangos į ją) neįvyksta nieko. Imtis pjesės finale Kolteso siūlomų ginklų šiame spektaklyje reikštų kažką duoti, net jeigu ir atimant.
