Šitaip drastiškai perfrazavau Henriko Ibseno pjesės „Kai mes mirę nubusim“ pavadinimą po to, kai Panevėžio dramos teatre pamačiau spektaklio pagal ją premjerą. Vaidinimas atskleidė akivaizdų meninį trupės nusilpimą, o kartu ir nepagrįstas režisieriaus Sauliaus Varno iliuzijas. Jei siekta bent pabandyti teatro repertuarą kilstelėti iki Juozo Miltinio kadaise užsibrėžto intelektualinio lygmens, kažin ar būtent ši sunki ir, sakyčiau, nelabai įdomi Ibseno drama buvo tokiam žygiui tinkamiausia. Rimtai suabejočiau, ir štai kodėl. Senyvas dramaturgas šioje pjesėje tarsi apmąstė visą savo kūrybą, savo numylėtas temas: apie menininką - kūrėją, jo ieškojimų kainą, jo kūrybinius impulsus, jo santykius su Moterimi, su Meile, su Aplinka, jo svajonę ir siekį būti vidujai laisvam, siekti kūrybos aukštumų, veržtis pirmyn... Pjesėje „Kai mes mirę nubusim“ tarsi tolimas aidas girdėti ir statytojo Solneso, ir Brando, ir Liovborgo, ir Štokmano maištingos meninės idėjos, tarsi galingas dvasinis variklis jos stumia herojų pirmyn, kartais net į pražūtį... Suvokdamas tokį pasikartojimą, Ibsenas pavadino šią pjesę „draminiu epilogu“, nors nežinojo, kad tai bus iš tikrųjų paskutinė jo pjesė...
Šios pjesės herojus - taip pat menininkas, skulptorius, senyvas profesorius Arnoldas Rubekas, vedęs jaunutę (gal buvusią studentę?) Mają ir vis labiau įsitikinantis, kad šis žingsnis laimės jam nesuteikė ir nesuteiks... Kūrybinis atsinaujinimas neįvyko, naujų impulsų nėra. Į tą pačią sanatoriją Norvegijos kalnuose, kur apsistojęs profesorius, atvyksta Irenė - tai moteris, su kuria Arnoldas kadaise jautėsi ne tik laimingas, ji buvo jo įkvėpėja, žavėjo tobulu grožiu. Išdėstęs jaunai žmonai savo nepasitenkinimą bendru gyvenimu, persunktu nuobodulio ir neveiklos, skulptorius grįžta pas Irenę, kuri patyrė daug skausmo ir dėl išsiskyrimo su juo, ir dėl jo egocentrizmo, kai dar gyveno kartu - pasinėręs į kūrybą, jis nevertino savo mūzos meilės. Dabar jausmai suliepsnoja iš naujo, laimingi įsimylėjėliai patraukia į kalnus, į svaiginančias viršūnes, bet (kaip dažnai esti Ibseno pjesėse!) žūsta užgriuvus sniego lavinai. Viskas pavėluota.
Drama „Kai mes mirę nubusim“ kupina psichologinių poteksčių, simbolinių prasmių, susijusių su skausmingomis kūrybos, įkvėpimo problemomis, sudėtingais tarpusavio santykiais... Miltinio laikais tokią dramą buvo kam trupėje vaidinti. O dabar iš dešimties spektaklio atlikėjų pažįstu tik keturis. Kas tie kiti šeši? Iš kur jie, kokia jų vaidybos mokykla, aktorinė kvalifikacija? Ar to jau nebereikia? Į sceną gali lipti kas tik nori, kaip ir veržtis į ekranus, kur visi pašoka, kas kaip moka, padainuoja ir pavaidina, rodydami save ir abejotinus savo sugebėjimus?.. Negi režisierius tikėjosi, kad ir be vaidybos talento, be sceninio patyrimo, be meistriškumo galima vaidinti Ibseno dramas? Ar tai ne saviapgaulė? Saulius Varnas visada rinkdavosi intelektualų repertuarą, yra sukūręs reikšmingų, meniškai brandžių pastatymų, kurie rodo subtilų ir rafinuotą meninį skonį. Bet šįsyk režisierius turbūt apsigavo, susidūręs su itin silpnais vaidintojais ir visiškai neatpažįstamu Panevėžio dramos teatru. Beje, negalėčiau sakyti, kad šis vaidinimas ir režisūriniu požiūriu yra aiškus - esminės minties (apie ką jis?) taip ir nesupratau. Aktoriai - Albinas Keleris (skulptorius), jauna jo žmona su „mokyklinėmis“ kasytėmis (Toma Razmislavičiūtė), toji „mįslingoji“ Irenė (Inga Taluišytė) - pavertė spektaklį banaliu buitiniu „šeimyniniu trikampiu“ (vyras blaškosi tarp žmonos ir meilužės)... Kiekvienas personažas nusakomas vos vienu bruoželiu: dirbtinai žvalus, besijauninantis Kelerio skulptorius, vaikiškai naivi jo žmonelė, tarsi iš pragaro patamsių atkeliavusi Irenė, triukšmadarys medžiotojas Ulfheimas (Evaldas Stokė), keistai švokščiantis Rudolfo Jansono Inspektorius ir slampinėjanti po sceną didelė balta meška, kuri visus užjaučia... Pasak režisieriaus, - tai Likimo simbolis... O iš tikrųjų - personažas iš vaikiškos pasakaitės...
Sudėtingose Ibseno dramose aktoriai turi tuo pat metu būti keliose erdvėse - realioje, psichologinėje ir simbolinėje mistinėje. Tokia sunki atlikėjams žanrinė pynė ypač būdinga vėlyvosioms Ibseno dramoms. Panevėžiečių vaidinime veltui šito ieškotume. Net išorinis spektaklio piešinys kažkoks sujauktas. Prisimenu, koks reiklus scenos estetikai buvo Miltinis - jam atrodė svarbi kiekviena kostiumo detalė, o šio spektaklio personažai aprengti kuo pakliuvo. Nykiai atrodo skulptoriaus drabužiai - kur tie jo turtai, apie kuriuos jis pats kalba? Ypač erzina juoda valkatų stiliaus „micė“ ant jo galvos. Ne ką geriau aprengta ir „profesorienė“. „Išpuošta“ (ne pačiu geriausiu būdu) tik Irenė...
Režisierius siekia dinamiško veiksmo, energingo ritmo. Todėl scenoje visi juda, kruta, nuolatos kažką veikia. Antai nervingai mindamas pedalus lekia ant dviračio skulptorius su žmona... Kur jie lekia, kodėl? Ibseno pjesėje sukurta visai kitokia atmosfera - vidinio atsipalaidavimo, susikaupimo, apmąstymų, neskubrių pokalbių. Neatsitiktinai veiksmas vyksta pajūrio kurorte, sanatorijoje, apsuptoje sniegynų, fiordų, ledinių uolų... Čia laikas slenka lėtai, personažai „atsiveria“ irgi ne karštligiškai kaip kokie gimnazistai, o pamažu, apgalvotai... Nebandau koreguoti režisieriaus koncepcijos, bet tas dirbtinai keliamas šurmulys neleidžia ramiai įsiklausyti į svarbius pokalbius, todėl kylantys konfliktai primena susišaudymą tuščiais šoviniais.
Tam tikro slėpiningumo suteikia Mariaus Nekrošiaus scenografija - keisti lediniai labirintai, milžiniški, sidabru žėrintys varvekliai, nukarę iš aukštybių. Šiame baltame fone efektingai šmėsčioja juodai apsirengusių moterų (Irenės ir jos slaugės) figūros... Deja, personažai šio paslaptingo fono tarsi nemato, nejaučia.
Efektinga ir garsinė spektaklio plotmė. Kartais pasigirsta baisus trenksmas, atrodytų, skyla, lūžta ledynai kalnų viršūnėse, grėsmingai ūžia slenka sniego lavina. Tai turėtų būti susiję su personažų vidiniais psichologiniais lūžiais, bet jų įžvelgti taip ir nepavyko.
Parašiau nemalonią tiesą, ypač režisieriui, kurio asmenines intencijas sužlugdė nyki kūrybinė šio teatro anemija. Ibseno dramaturgija - pernelyg kietas riešutas daugumos šių atlikėjų vis dar „pieniniams“ dantims...
Kai po spektaklio išdėsčiau Sauliui Varnui savo abejones, ypač dėl prastos aktorių vaidybos, režisierius „mūru stojo“ už juos, visą kaltę prisiimdamas tik sau, t. y. savo koncepcijai. Garbinga laikysena - juk dažnai būna atvirkščiai, bet spektaklio ji, deja, nepataisys...
Kai kritiškai įvertinau Irenės vaidmens man nežinomą atlikėją, režisierius pasakė, esą ji vaidinusi sirgdama... O aš prisiminiau istoriją, kurią man pasakojo Vaclovas Blėdis. Kartą, kai sunkiai sirgo gripu, kamuojamas aukštos temperatūros, pas jį atlėkė teatro administratorius, pasiųstas Juozo Miltinio. Įsakyta Blėdžiui skubiai atvykti į spektaklį, nes kažkuris iš artistų buvo iškviestas filmuotis. Blėdis puikiai žinojo, ką reiškia Miltinio įsakymas. Sloguodamas, prakaituodamas jis vos ne vos atėjo į teatrą, vos išslinko į sceną. O grįžęs po vaidinimo į užkulisius, pajuto, kad ligos - kaip nebūta. Pasveiko!
Deja, toji aktorė, kuri šįsyk vaidino sirgdama, scenoje nepagijo - jos emocinė temperatūra visąlaik buvo ant hipotermijos ribos...
* * *
Šio straipsnio savotiškas epilogas galėtų būti kitas įvykis Panevėžio dramos teatre, režisūros klasiko Antano Sutkaus žodžiais tariant, „vieno veiksmo mutinys“, atskleidžiantis apgailėtinai nusilpusios trupės administracinį aspektą. Kalbu apie konkursą farsą šio teatro vadovo vietai užimti. Matyt, vieną naktį vienam aktoriui prisisapnavo erdvus teatro direktoriaus kabinetas ir patogi jo kėdė. Na, kam nepasitaiko pasvajoti apie geresnį gyvenimą, ypač kai žiauriai siautėja krizė. Bet minėtas aktorius sapnavo ir atsibudęs - ambicingą pareiškimą, kad nori būti direktorius, įteikė neseniai paskirtam kultūros ministrui, o šis jį palaimino. Tai buvo vienos pavakarės laimė, nes naujajam direktoriui jėgų užteko tik priimti sveikinimus, bet, suvokęs atsakomybės už visus draugus ir priešus naštą, užgriuvusią jo pečius, iškart įteikė priešingo turinio pareiškimą, t. y. savo noru atsisakė visko, ko dar vakar siekė ir taip lengvai pasiekė. Šitame konkursiniame kadrilyje savo partiją teko sušokti ir naujajam kultūros ministrui, dar nepratusiam prie tokių teatrinių saltomortale. Norėčiau paklausti šio konkurso komisiją, kokiais kriterijais remdamasi iš visų kandidatų ji išrinko Laimutį Sėdžių? Negi lėmė jo vardas?! O gal kam nors naudingas užsitęsęs tarpuvaldis Panevėžio dramos teatre?
Ši linksmai liūdna istorija dar sykį patvirtina vis grėsmingesnę tendenciją, kad valstybiniams teatrams režisierius/vadovas jau nebereikalingas. Nemažai lietuvių režisierių gauna darbą bet kur, tik ne Lietuvoje. Kas perims režisieriaus/vadovo, režisieriaus profe-sionalo funkcijas, kas formuos prasmingą repertuarą, telks aktorių profesionalų trupę? Kam šiandien adresuoti šiuos klausimus? Kokiai instancijai?
Po remonto Panevėžio J. Miltinio dramos teatras švyti švara, jaukumu ir tvarka. Būtų puiku, jei atnaujintą formą pripildytų naujas prasmingas turinys, tačiau toks stebuklas įvyks tik tuo atveju, jei trupė turės protingą galvą, kuri norės, kad, perfrazuojant klasiko žodžius, mirusieji nubustų...
