Savo rankose jausdamas galios svertus komendantas Šogeris sako: „Viskas yra loterija. Šachmatai – loterija, pasaulis – loterija, ir tavo gyvenimas – loterija“. Nacionalinio Kauno dramos teatro Ilgojoje salėje įvyko išskirtinė premjera – spektaklis „Lygiosios trunka akimirką“, pastatytas pagal vieną žymiausių žydų kilmės lietuvių rašytojo Icchoko Mero romanų. Tai pirmas kartas, kai šis kūrinys perkeliamas į profesionaliąją teatro sceną, o Justas Tertelis šiuo spektakliu debiutuoja Kauno teatre kaip režisierius.
„Romano struktūriniai griaučiai – šachmatų partija, kurią žaidžia geto viršininkas Šogeris ir geto gyventojas – jauniausias Abraomo Lipmano sūnus, talentingas šachmatininkas Izaokas. Žaidimas rašytojo pasirinktas kaip simbolinė pagrindinės idėjos sutelkties forma. Izaoko tėvas sudaro žodinę sutartį su Šogeriu: jeigu Izaokas laimės partiją, sušaudytas bus jis, jeigu pralaimės, sušaudyti bus geto vaikai. Taigi šešiolikoje romano skyrių (šešiolika šachmatų figūrų) vyksta žaidimas iš gyvenimo ir mirties. Tačiau dar svarbiau tai, kieno gyvenimas turi būti išloštas, o kas paaukotas. Tiek tėvui, tiek Izaokui aišku, kad vaikai turi būti išgelbėti“, – rašo literatūrologė Nijolė Bukelienė knygoje „Tarp rašytojo ir skaitytojo“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006). Vienintelė išeitis, pasiūlyta, beveik ir išsireikalauta tėvo Abraomo, išgelbėjanti visus – lygiosios. Icchoko Mero kūrinys pasakoja ne vien apie tragediją – jis kalba apie tai, kaip išlikti nežmoniškomis sąlygomis, kaip išsaugoti laisvę per pasirinkimą, net kai viskas aplink tą laisvę neigia. Rašytojas šį siužetą plėtoja glaustai, simboliškai, poetiškai. Kūrinio jėga slypi ne tiek siužeto posūkiuose, kiek veikėjų vidinių pasirinkimų dramatizme – ši literatūrinė jėga tapo ir spektaklio ašimi.
Režisierius Justas Tertelis, bendradarbiaudamas su spektaklio dramaturge Daiva Čepauskaite, pasirinko ne dokumentinį ar realistinį inscenizacijos kelią, o teatrinį žaidimą, kuris jungia dabartį ir praeitį. Buvo pasirinkta į pjesę perkelti ne visus romano personažus – dėmesys sutelktas į 16–17 metų žmonių istorijas, fokusuojamasi į jaunuolių patirtis.
Spektaklis prasideda nuo aktorių – šiuolaikinių jaunų žmonių – pasirodymo, kurie netrukus peržengia laiko ribą ir virsta romano „Lygiosios trunka akimirką“ veikėjais. Šis pasirinkimas padeda sukurti emocinį artumą tarp scenoje vykstančios dramos ir žiūrovo patirties. Spektaklis nevengia ir atviro kreipimosi į publiką, laužo „ketvirtąją sieną“, įtraukia žiūrovą kaip moralinį dalyvį. Veikėjų sprendimai nevyksta uždaroje istorijos kapsulėje – jie sąmoningai kelia klausimus mums, čia ir dabar: ką reiškia pasirinkti? Ar vis dar galime pasipriešinti, kai atrodo, kad pasirinkimo nėra?
Dramaturginis sprendimas koncentruotis į jaunus veikėjus padeda aktualizuoti pasakojimą bendraamžių kartai. Izaokas (aktorius Marius Karolis Gotbergas) – pagrindinis moralinės dilemos nešėjas. Jo tylus ryžtas, vidinis konfliktas, pasiaukojimo aktas perteikiami santūriai, bet įtaigiai. Gotbergo vaidyba – subtili, be patoso, tačiau emocinis krūvis išties stiprus. Izaoko personažas reprezentuoja žmogiškąją sąžinę, nepalūžtančią net alsuojančios mirties akivaizdoje. Aktorės Saulės Gotbergės kuriama Estera yra tarsi meilės, šviesos simbolis, ji išlaiko švelnumą net brutaliausiame pasaulyje. Jos romantinis santykis su Izaoku – lyg vilties priešprieša sisteminiam blogiui. Gotbergės vaidyboje išryškėja daugybė emocinių niuansų, o jos žvilgsniai neretai pasako daugiau nei žodžiai. Abraomas (aktorius Vaidas Maršalka) – tai tėvo figūra, bandanti išsaugoti orumą net tada, kai tenka derėtis su blogiu. Maršalkos kuriamas vaidmuo ramus, bet labai paveikus, perteikiantis beviltiškumo ir atsakomybės sandūrą.
Ne mažiau svarbus čia ir Janekas (aktorius Arnas Ašmonas), kuris, apibrėždamas savo būtį, šioje istorijoje teigia: „galiu būt lietuvis, galiu būt lenkas, bet aš žydas, toks mano pasirinkimas“. Janekas – maištaujantis, ironizuojantis, kartais impulsyvus, bet kartu ir drąsus. Taip pat toliaregiškai žvelgia į aplinką, problemas, kurios nesibaigia už geto ribų: „Ten toliau irgi getas, skirtumas tik toks, kad jūsų getas aptvertas, o mes be tvoros...“. Jis perteikia jauno žmogaus reakciją į neteisybę, vidinį virpesį tarp neapykantos ir atsakomybės. Rachilė (aktorė Martyna Gedvilaitė) čia veikia tarsi tylus spektaklio sargas. Jos vaidmuo nėra ekspresyvus, bet atskleidžia emocinę gelmę: išgyvenamą skausmą, kantrybę, moterišką stiprybę. Gedvilaitės vaidyba pasižymi jautrumu, taiklumu ir yra kupina orumo. Aktoriui Motiejui Ivanauskui teko dvigubas vaidmuo – Kasrielio / Rudžio, – kuris atskleidžia skirtingas pasirinkimo ribas. Ivanausko transformacijos tarp šių dviejų vertybinių pusių aktoriui yra ir techninis, ir psichologinis iššūkis, kurį jis įveikia su įtikinama vidine logika.
Šogeris (aktorius Sigitas Šidlauskas) – tai komendantas, kurio rankose atsidūrė kitų istorijos dalyvių likimai. Šidlauskas kuria ne šaržuotą blogį, bet mechaninį, cinišką blogio atstovą, kuris eksperimentuoja žmonių jausmais ir likimais tarsi žaisdamas šachmatų figūromis. Aktoriaus vaidmuo pasižymi tiek išoriniu, tiek vidiniu paveikumu: dažnai jis atrodo visiškai šaltas, ramus, dėl to šio manipuliatoriaus balso tonas kelia dar didesnį siaubą.
Visi spektaklio aktoriai, įkūnijantys paminėtus personažus, nėra „įrėminti“ vien tik jais, tai nurodo ir spektaklio apraše prie kiekvieno aktoriaus-vaidmens pateiktas prierašas „ir kiti“.
Scenografijos ir kostiumų dailininkė Indrė Pačėsaitė sukūrė santūrų, bet emociškai paveikų spektaklio vaizdinį. Jam itin tinka Ilgosios salės erdvė – be didelių pokyčių ji pati tampa organiška scenografijos dalimi. Scenoje naudojamos kopėčios, senos lentos bei kiti objektai tarsi simbolizuoja geto griuvėsius. Slegiančią nuotaiką stiprina žmogaus siluetą primenantys, lyg „degantys“ geto vartai, kurie aiškiai atskiria dvi erdves: beje, pro juos į spektaklį, gavę savąją žymą – numeriuką, užregistruoti patenka ir spektaklio žiūrovai. Publika pasakojimo metu, be didesnių galimybių pasirinkti, „perkeliama“ ir į kitas erdves – tiesa, ne visi, nes tai priklauso nuo to, kur atsisėdai žiūrovų salėje, tad spektaklio patirtys gali būti kiek skirtingos. Norint susipažinti su visomis žiūros perspektyvomis, matyt, spektaklyje teks apsilankyti ne vieną kartą.
Į spektaklio sceną atkeliauja daug motyvų iš romano: gėlės, simbolizuojančios laisvę, gėrį, draugystę ir meilę; šachmatų lenta, kurioje sprendžiami žmonių likimai; geltonos žvaigždės kaip Holokausto ženklas. Spektakliui specialiai sukurtas ekranas, susiūtas iš senų drabužių, kostiumų detalių. Jis tampa išnykusių žmonių ir kylančių sielų simboliu. Jame rodomi dokumentiniai kadrai bei vaizdo projekcijos, pagilinančios pasakojimą.
Scenoje dominuoja pilki atspalviai, kuriantys dulkėmis apgaubtų prisiminimų estetiką. Vizualinė spektaklio pusė išlaiko asketiškumą, bet kartu yra persmelkta istorinio liūdesio, kartkartėmis – išlikimo grožio (ar bent jau jo iliuzijos).
Vizualiai atmosferą pastiprina kaip visuomet taiklūs, apgalvoti šviesų dailininko Vladimiro Šerstabojevo dizaino sprendimai. Nikolajaus Polujanovo muzika – jautri ir tikslinga, prasmingai lydi veiksmą. Juditos Urnikytės sukurta sceninio judesio raiška sustiprina veikėjų fizinį ir emocinį santykį su erdve. Mariaus Vilčinsko vaizdo projekcijos praturtina naratyvą dokumentiniais elementais ir simbolinėmis laiko ir erdvės slinktimis.
„Lygiosios trunka akimirką“ – tai ne istorijos muziejus, o gyvas žiūrovo kvietimas ne tik suvokti, bet ir išjausti istorinę traumą. Tai spektaklis ne vien apie Holokaustą, bet ir apie pasirinkimą. Apie tai, kas nutinka, kai iš žmogaus atimama teisė rinktis, bet jis vis tiek sugeba tai padaryti – sąmoningai, ramiai, pasikliaudamas savo vertybėmis. Spektaklis įtraukia ne specialiaisiais efektais, bet savo vidine tyla ir moraliniu skaidrumu. Jis leidžia žiūrovui pajusti, kad istorija kartojasi ne faktų lygmeniu, bet per tuos pačius esminius klausimus, kurie vėl ir vėl iškyla skirtingais pavidalais. Šis spektaklis pretenduoja į dialogą tarp kartų – tarp tų, kurie žino, ką reiškia netektis, baimė ir pasipriešinimas, ir tų, kurie auga laisvi, tačiau vis dažniau susiduria su naujomis grėsmėmis ir iššūkiais...
Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
