K. Binkio įkvėptas teatrinis pasiautimas

Ridas Viskauskas 2011-03-21 Literatūra ir menas, 2011 03 18
Spektaklio „Keturiais vėjais” personažai

aA

Valstybinio jaunimo teatro 99 salėje jaunosios publikos laukia humoru trykštantis, kamerinis ir, kaip nūnai įprasta, mažo biudžeto spektaklis „Keturiais vėjais“, sukurtas Kazio Binkio (1893-1942) kūrybos motyvais. Scenarijų parašė ir jį režisavo Tomas Jašinskas - naujas vardas tarp mūsų jaunųjų režisierių. Maždaug prieš metus Vilniuje, Menų spaustuvėje, „Laisvasis teatras“ iš Klaipėdos rodė jo režisuotus „Pamišėlio užrašus“ pagal Nikolajų Gogolį (Nerijaus Gedmino monospektaklis). Tai buvo jo diplominis spektaklis, sukurtas baigiant režisūros bakalauro studijas Klaipėdos universitete (kurso vadovas - Gediminas Šimkus; beje, mokytojo įtaka ryški ir naujame spektaklyje). Dabar T. Jašinskas baigęs dar ir magistro studijas prie Maskvos dailės teatro veikiančiame Vsevolodo Mejerholdo teatro centre.

Naujame spektaklyje T. Jašinskas atsiskleidė kaip krapštukas gerąja prasme (reikėjo daug padirbėti, ieškant archyvinės medžiagos apie K. Binkį, ją studijuoti rengiant scenarijų), susikalbantis su ne savo teatro terpės aktoriais, turintis humoro jausmą ir etiudų būdu kuriantis režisierius. Tiesa, dramaturgijos vingiai ir gausios išraiškos priemonės truputį nustebino... Galbūt scenarijaus žiedinė kompozicija, jos pradžios ir pabaigos akcentai pernelyg „įžemina“ šį sceninės poezijos nestokojantį spektaklį, gana vienprasmiškai „paaiškina“ Kazį Binkį ir tokiu būdu „stumteli“ jį vyresnių klasių moksleivių auditorijos link...

Spektaklio pradžioje Pasakotojas (jį vaidina pirmus žingsnius profesionalioje scenoje žengiantis išvaizdus aktorius Simonas Storpirštis) randa seną knygą, parašytą Kazio Binkio. Pasakotojas atlieka tarpininko vaidmenį tarp publikos ir spektaklio vaizduojamo pasaulio. Tik ar toks tarpininkas reikalingas? Ar publika liktų ko nors nesupratusi, jei Pasakotojo nebūtų? Galbūt Pasakotojo požiūris į K. Binkį ir jo laikus galėtų būti ryškesnis? (S. Storpirštis taip pat vaidina ir vieną iš K. Binkio draugų.)

K. Binkio vaidmuo taikliai patikėtas Nerijui Gadliauskui - aktoriui, turinčiam „liūdno klouno“ bruožų. Aukštas, laibas (neretai režisieriai, dailininkai spektakliuose kostiumais dar labiau pabrėžia jo fizinius duomenis, sukeldami komiškumo efektą), malonaus tenorinio balso tembro, elegantiškas, subtilus ir lengva ironija kibirkščiuojančių akių N. Gadliauskas K. Binkį vaidina azartiškai, simpatizuodamas savo personažui. Nejučia ta simpatija, atlaidžia šypsena užsikrečia ir žiūrovai. Juolab, kai K. Binkis taip smagiai ir delikačiai peršasi mylimajai (Dalia Morozovaitė, it „gyvuosiuose paveiksluose“ nesiblaškydama, pasitelkusi vieną kitą detalę, orią laikyseną, sukuria rausti linkusią drovią panelytę, vėliau - rimtą, dalykišką, nepriteklių spaudžiamą vaikų motiną), taip drūtai šėlioja su armijon išeinančiais padaužom draugais (Ignas Ciplijauskas, Aleksas Kazanavičius, Lukas Petrauskas, S. Storpirštis; gal tik kamerinėje erdvėje būtų galima „girtuokliauti“ su mažesne energija, ne taip utriruotai pabrėžiant apsvaigimą ir paleidžiant gerkles? Dabar atrodo, kad tuoj tuoj sugrius teatro sienos...)! Antroje spektaklio pusėje juokų mažiau - poeto žemiškų vargų, nepriteklių, išėjimo tema...

Spektaklio „Keturiais vėjais“ vaizdas. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
Spektaklio „Keturiais vėjais“ vaizdas. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Spektakliui įpusėjus, atskleidžiamos to meto literatūros „batalijos“. Neatsitiktinai būtent vyresnės kartos aktoriui Sauliui Sipaičiui patikėta kurti K. Binkio „priešininkų“ - literatūrinių oponentų vaidmenukus (aktorių amžiaus skirtumas -­ būdas paryškinti veikėjų konfliktą). Tik spektaklio finalas sukėlė abejonių. Mat prieš tai poetiškoje scenoje teatrinėmis priemonėmis buvo komiškai pavaizduota, kaip K. Binkį „dangun ėmė“ - artistai pastatė kopėčias ir primygtinai kvietė K. Binkį jomis lipti. Pirmą kartą toji „kelionė“ nenusisekė tiesiogine prasme -­ scenos lubos veikėjo „neišleido“, bet antrą kartą, kai kopėčios buvo perkeltos už scenos (žiūrovai veiksmą stebėjo pro durų angą scenos gilumoje - įdomiai išnaudotos 99 salės kuklios erdvės galimybės), K. Binkiui teko „ištirpti danguje“, tik iš aukštumų keli jo kūrybos lapai nukrito... Bet pakilų emocinį įspūdį išskaidė kritiko (S. Sipaitis) scena, kai šis neva ateities kartoms aiškino K. Binkio kūrybos „išliekamąją vertę“. Ar vertėjo aiškinamuoju tekstu sunaikinti tai, kas teatre taip sunkiai sukuriama, - atmosferą?..

Taigi spektaklis - dvisluoksnis. Viename labiau dominuoja pažintinė misija, literatūra (įpinama net ištrauka iš K. Binkio dramos „Generalinė repeticija“), noras „punktyriškai“ pasakoti K. Binkio biografiją, atskleisti, kaip jį vertino to meto literatūrinė aplinka. Kitame, remiantis jo kūrybiniu palikimu, vyrauja teatrališkumas - žaidimas teatro priemonėmis. Jaunosios dailininkės Agnė Kupšytė ir Lauryna Liepaitė veikėjams sugalvojo tokias „pižamas“, kurias šie vėliau papildo kostiumų detalėmis. Tik bendras scenos vaizdas iš šen bei ten padėtų senų buities rakandų atrodo lyg ir atsitiktinis, padrikas... Beje, autentiškas daiktas scenoje mūsų teatre nūnai tapęs retenybe, o juk jis skleidžia savo „biografiją“, žadina publikos emocinę atmintį.

Nežinau, ar spektaklio jaunieji kūrėjai matė Rezo Gabriadzės teatro studijos gastroles Vilniuje 2007-aisiais, kai buvo vaidinamas spektaklis „Mūšis prie Stalingrado“, bet jų sugalvotas žaidimas juodžemiu ant pailgo stalo priminė gruzinų spektaklį - tik svečių vaidinime buvo smėlis (o visos istorinės bei kultūrinės asociacijos buvo reiškiamos ne dramos, o dailininko teatro priemonėmis, animuojant daiktus). Jaunimiečių spektaklyje juodžemiu it lėlių teatre „eina“ miniatiūriniai tarsi K. Binkio batukai, finale, po poeto mirties, juodžemio kalnelin įstatomas mažutis kryžius... Tik ar vertėjo berods visiems dramos veikėjams kišti rankas į juodžemį (dvasinio ir fizinio artumo su kaimo kultūra ženklas?), nežinau. Juodžemio faktūra ne iš biriųjų, kibi, tad paskui aktoriai turi pusiau slapta nuo žiūrovų valytis rankas...

Taigi pažintis su jaunu režisieriumi įvyko. Džiugu, kad Jaunimo teatras žvalgosi jaunos režisūros pajėgų, tikrina ją ir tikrinasi pats. Darbuokimės toliau.

LITERATŪRA IR MENAS

recenzijos
  • Bananai – minkščiausi vaisiai

    Atlikėjai skendo švelniai gelsvoje šviesoje ir atrodė it nužengę tiesiai iš „Paskutinės vakarienės“. Vis tik miniatiūros „Šokti 1000 metų“ nuotaika labiau panašėjo į gyvenimo šventės pradžią, o ne pabaigą.

  • Taisyklių rėmai

    Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklyje „Atidaryk duris“ minimos durys buvo pravertos, bet toliau nežengta: formalus bendradarbiavimas įvyko, tačiau pristigo kūrybinės sinergijos.

  • Septynerius metus matuotis temperatūrą

    Būtent keistai bėgantis laikas ir sukuria pretekstą spektakliui pasinaudoti galimybe vos ne visą darbo dieną išlaikyti žiūrovą teatro kėdėje – kad šis galėtų visu kūnu pajusti sustojusį laiką.

  • Williamso negyvėliai VMT scenoje

    Christiano Weise’ės „Katę ant įkaitusio skardinio stogo“ galima laikyti vienos priemonės, vieno sprendimo spektakliu. <...> Režisierius pakvietė į „baisiai gražios šeimos siaubo kambarį“.

  • Vienintelis Salomėjos bučinys

    Nors tai buvo koncertinė „Salomėjos“ versija, Ibelhauptaitei minimaliomis priemonėmis pavyko sukurti pastatymo atmosferą. Režisūriniai akcentai subtiliai įveiksmino operą.

  • Kokakola vietoje viskio

    Galimybė žiūrovui pačiam susikurti pasakojimą – ko gero, patraukliausias „Café Existans“ bruožas. Forma ir atmosfera regisi svarbesnė už idėjų perteikimą, o kūniškas spektaklio patyrimas – už intelektualinę refleksiją.

  • Laiko dvasios beieškant

    Režisierius pasakojimą pavertė veiksmu, adresuotu tiesiai žiūrovui. <...> Pasitelkiant aktorių energetiką, pasakojama istorija, kuri yra ne apie snobiškus tarpusavio santykius, bet apie patį gyvenimą.

  • Apie norą bausti

    Lorenci „Svetimo“ interpretacijos akcentu tampa žmonėse tarpstantis troškimas apkaltinti, kaltąjį atskirti ir jį nubausti. Turbūt reikėtų suprasti, kad Merso gali būti bet kuris šiandienos žmogus.