Kelionė struktūrinio rasizmo supratimo link vis dar reikalauja, kad spalvotieji teiktų pirmenybę baltųjų jausmams. Net jei jie [baltieji] jus girdi, jie iš tikrųjų nesiklauso. Tarsi kažkas nutinka žodžiams, kai jie išeina iš mūsų lūpų ir pasiekia jų ausis. Žodžiai atsitrenkia į neigimo barjerą ir toliau nenueina.[1]
Yra kažkoks didžiulis plyšys tarp to, kokiame pasaulyje manausi gyvenanti, ir koks jis iš tiesų yra. Per savaitę įvykę keli susidūrimai vienas po kito mane tiesiog sviedė permąstyti, kiek mūsų ypač balta visuomenė yra atvira? Ir kaip atsiverti? Kaip prisijaukinti mažiau žinomą? Kaip išgirsti? Galbūt ne pamokslauti, o apie tai kantriai kalbėti ir rodyti? Atrodo, tai puikiai suvokia Nyderlandų menininkė Cherish Menzo, kurią šiemet plačiau pristatė „Naujasis Baltijos šokis“ (NBŠ). Galėjome pamatyti du šios kūrėjos darbus: „Jezebel“, kuriuo Europos scenose ji sužibo kaip kylanti choreografė, ir „Darkmatter“ – futuristinį pasakojimą apie buvimą juodame kūne.
Menzo mūsuose kaip choreografė prisistato pirmą kartą[2], tad kas gi yra ši menininkė? Surinamo kilmės šaknų turinti Nyderlandų atlikėja ir choreografė 2013 m. Amsterdamo menų universitete (Amsterdamse Hogeschool voor de Kunsten) baigė šiuolaikinį urbanistinį šokį. Menzo yra bendradarbiavusi ir kaip šokėja pasirodžiusi Akramo Khano[3], Jano Martenso[4], Benjamino Kahno[5], Ulos Sickle ir kt. Europoje pripažintų choreografų darbuose.
Taip pat Menzo yra aktyvistė žmogaus teisių klausimais, menininkei ypač svarbios su tapatybe ir kūnu susijusios temos. Tačiau vienas patraukliausių dalykų jos darbuose man yra istorijų, pasaulių perkūrimas, jaukinimas prie mažiau pažinto ar nepažinto. Menininkė nebijo skolintis priemones iš įvairių meno sričių; mėgsta jas derinti, švarinti, estetizuoti. Žiūrint jos kūrinius mintyse regiu nenustojančią spragsėti fotografo kamerą: bus tiek daug įspūdingų kadrų!
Menzo kuria vizualiai paveikias tikroves, kurias galima tyrinėti keliais lygmenimis. Galbūt jas tiktų pavadinti: tai, ką rodau; tai, ką sakau; tai, ką mąstau. Ji nardo tarp muzikos, vizualiųjų menų ir skaitmeninės medijos, reprezentuoja subkultūras ir kelia jai jautrius klausimus. Kažkur čia, jos pilnuose formos ir medžiagos tyrinėjimų laukuose, atsiranda filosofinė gija: peržiūrint, permąstant situacijas ir sukuriant alternatyvias.
„Jezebel“ (2019) yra laikomas žymiausiu Menzo darbu. Nors šokio monospektaklyje ji pasirodo pati, kartu tai ir jos choreografinis debiutas. Menininkė įkvėpimo sėmėsi iš repo ir hiphopo, R&B kultūrose paplitusių videoklipų merginų įvaizdžių. Ji žingsnis po žingsnio nagrinėja juodaodžių moterų vaizdavimą medijose. Scenoje dominuoja tamsios spalvos, videoklipinis, populiarių renginių apšvietimas. Atskirai veikia galingas motociklas, platūs kailiniai, didžiuliai balti nagai, ryškūs latekso rūbai, masyvios auksinės grandinės, metalizuoti dantys ir pripūstas blizgus kostiumas...
Dekonstruodama ir iš skirtingų vaizdo klipų pasiskolindama įvaizdžio ar judesio detales, Menzo atspindi visą šio žanro lauką: šitos Jezebelės, šitos „laisvo elgesio merginos“, yra galios struktūros įkaitės. Jos – patriarchalinio paveikslo priedas, šitų videoklipų pagrindinių veikėjų – cool vyrukų – galybės įrodymas, jų statuso įgalinimas. Iš pirmo žvilgsnio jos ekstremaliai seksualios, jos visada pasiruošusios ir prisitaikančios. Jos sutinka su žeminančia kalba, brutaliu elgesiu, sutinka su savo įvaizdžiu: juk visa yra tik vienas, besikartojantis, visada toks pat vyro žvilgsnis. Iš šito žvilgsnio sukurtos, šitam žvilgsniui Jezebelės merkia akį muzikiniuose klipuose...
Viename interviu Menzo pasakojo, kad tokiose Jezebelėse ji pamatė protagonistę. Savo „Jezebelėje“ Menzo atliepia stereotipus, tyrinėja iš jų kylančias nuorodas, ir tuo pat metu šį įvaizdį sutrikdo: tokį Jezebelės paveikslą ji apverčia aukštyn kojomis, kiek Jezebelėje yra to paties cool vyruko, o kiek trunka, kad iš jo projekcijų pavirstum Jezebele? Menzo žaismas lyties kismu veikia kaip saldus pasimėgavimas sėdintiems salėje ir matantiems šiuos vaidmenis kintant kartais vos per kelias sekundes: pavyzdžiui, plačiais kailiniais apsitaisęs reperis juos nusivilkdamas tampa seksualia ja; o besišypsančios Jezebelės veidas per kelias akimirkas virsta į agresyviai repuojantį jį. Ši lyčių žaismė atveria ne tik juodaodės moters reprezentavimo aspektus, bet ir paneigia nusistovėjusius lyties konstruktus, atskleidžia lyties tapatybės takumą: veido gestas ar vien tik kūno pozos keitimas šią lytį gali pakeisti. „Kiek moteriškumo manyje? O kiek vyriškumo? Spręskit patys“, – tarsi sako Menzo. Tokį lyties ribų ištrynimą menininkė atskleidžia preciziškai tiksliai. Jezebelė čia – ne tik protagonistė, kartu ji yra ta, kuri paneigia socialinius lyties konstruktus, kviečia juos permąstyti naujai.
Svarbu paminėti, kaip Menzo spektakliuose veikia judesys: menininkė mėgsta žaisti judesio tempu, beveik kinematografiškai judesiu atkuria staiga sulėtintas scenas, lygiai taip pat kinematografiškai tiksliai scenoje susigrąžina judesio dinamiką. Judesio trukmė išplečiama arba sutraukiama, todėl jo kartotė gali atrodyti naujai. Raiškos amplitudė čia neturi daug erdvės nuosekliems perėjimams: greitas judesys gali pakisti į labai lėtą. Jame daug nuorodų į popkultūros šokio elementus, taip pat čia atsispindi tam tikros mėgstamos reperių / hiphoperių pozos. Menzo – kūrėja, kuri savo žiūrovui sugeba ištransliuoti visą užvirusią energiją, – šis asmenybės ir jos transliuojamo judesio aktyvumas ypač padeda įsitraukti.
Nepaisant to, ką čia parašiau / išsakiau apie asmenybės ir jos judesio aktyvumą – antrajame darbe, „Darkmatter“ (2022) – jis neišgelbėja. Šis kūrinys atrodo tarsi burnoje pernelyg ilgai užsibuvusi kramtomoji guma: pradžioje gaivi ir patraukli, po to bjauriai gurgždanti ir nebeskani, tačiau išspjauti jos nėra kur. Iki šiol mintimis grįžtu prie šio kūrinio ir vis mąstau, kas nesuveikė?
Ne šiaip sau paminėjau kramtomąją gumą; futuristinė spektaklio būtis, – tikrai visai kaip ji, – kramtoma, tąsoma, prilipusi ir numesta neapibūdiname laike, be gryno oro gūsių ar spalvų. Matyt, po daugybės apokalipsių spalvos išbluko. Visas „Darkmatter“ persmelktas industrinės pajautos, dirbtinių vaizdinių ir to nemalonaus gurgždėjimo. Čia scenoje veikia kažkada buvusi darbinė, iš juostų sukonstruota siena, bei du kūnai. Po vieną baltą, nereginčią akį; po vieną matančią. Dar: juodų dažų kibirai, suirusių padangų liekanos, pasenusio tepalo kvapas, juodo latekso platforminiai batai...
„Darkmatter“ yra choreografijos ir koncepcijos autorės Cherish Menzo sceninis duetas su atlikėju Camilo Mejía Cortésu. Spektaklyje kūrėja nagrinėja tapatybės, technologijų ir kūno temas. Negalì Menzo nieko prikišti už kuriamą atmosferą – ji įgyvendina savo futuristines kūrinio užmačias, ir, tiesą sakant, vizualiai tai perteikia puikiai. Viename interviu Menzo teigė, kad ieškojo būdų, kaip šiame spektaklyje juodą kūną atskirti nuo visų naratyvų ir stereotipų. Tik kodėl žiūrint šį kūrinį pernelyg dažnai aplanko jausmas, jog visa tai yra jau daugybę kartų matyta, beveik visuose futuristiniuose filmuose naudojama estetika? Kita vertus, Menzo mėgsta žaisti įvaizdžiais, galbūt tai yra tiesiog jos kūrybinis pasirinkimas?
Noriu sugrįžti prie mano jau ne kartą minėto „jaukinimo“. Jis vyksta komponuojant scenos ir įvaizdžių detales: žiūrovą patraukiant į erdvę, apie kurią maga sužinoti daugiau – kas slypi už jos? Kur veda šis pasakojimas? Iš kur jis atkeliavo? Kaip atrodytų šis perkurtas pasaulis, jei pratęstume jį už scenos? Abu NBŠ programoje matyti spektakliai turi šiuos bruožus. Abu jie – trilogijos, skirtos juodo kūno temai, dalys. Nors kalba skirtingais aspektais, atsikartojantys estetiniai pasirinkimai sudaro tam tikrą vienį, Menzo pasaulio tąsą.
Menzo yra konceptuali kūrėja, ypač Vakarų scenos meno lauke ją vertina už jos šokio spektaklių intelektinį gylį. Jį apčiuopti nėra sunku „Jezebelėje“, o „Darkmatter“ jis išnyksta dar spektaklio pradžioje: nepavyksta atrasti būdų jį atrakinti, su juo tapatintis arba jam priešintis. Žiūrint nepaleidžia jausmas, tarsi buvo iškeltos pernelyg aukštos ambicijos, – ir čia kilo pavojus paslysti.
Dėl šių priežasčių tam tikru metu į kūrinį nebepavyko žiūrėti kaip į visiškai užbaigtą profesionalų darbą. Vis dažniau koją kyštelėdavo mintis apie tai, kad medžiaga nesuvaldyta: viskas taip rimta ir svarbu, kad nebeveikia, ir priešingai, kyla kažkoks didelis absurdo jausmas. Tarsi žiūrėtum nepabaigtą work in progress, kuris išgyvens dar ne vieną meninį virsmą. Galbūt liūdniausia yra tai, jog menininkės idėjos ir pasirinktos temos turi didžiulę jėgą, ir tai ji jau įrodė „Jezebelėje“. Tačiau meno priemonėmis kviečiant žiūrovą pokalbiui, svarbu už šias temas prisiimti atsakomybę, iš tiesų apie jas byloti savo kūriniu. Kas įvyksta, kai vaizdas atsitrenkia į žiūrovo žvilgsnį ir toliau neranda kelio? Į „Darkmatter“ žiūrėjau labiau kaip į vizualinę instaliaciją, tačiau visos menininkės sumanytos potekstės išnyko kartu su scenoje išpiltais juodais dažais.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
[1] Eddo-Lodge, Renni. Why I‘m No Longer Talking to White People About Race. Bloomsbury Publishing, 2022.
[2] Kaip performanso atlikėją, ją galėjome pamatyti choreografo ir režisieriaus Benjamino Kahno kūrinyje „Sorry, But I Feel Slightly Disidentified...“, rodytame 2022-ųjų festivalio „ConTempo“ programoje, Kaune.
[3] Susipažinti su menininku ir jo spektaklio „Žizel“ vaizdo įrašą Lietuvos žiūrovai galėjo pamatyti per pandemiją, kai NBŠ festivalis kartu su LRT kanalu inicijavo šokio spektaklių įrašų ir šokio filmų programą.
[4] 2015 m., NBŠ programoje parodytas jo spektaklis „Sweat, baby, sweat“.
[5] Šių metų festivalyje žiūrovai galėjo pamatyti šio choreografo darbą „Bless The Sound That Saved A Witch Like Me“.
