Brolių Presniakovų „Hungaricum“ Nacionaliniame dramos teatre
Kad išvengtų savojo gyvenimo, vaikinas Valia iš ankstesnės brolių Presniakovų pjesės „Vaidinant auką“ (prieš penketą metų režisuotos Oskaro Koršunovo) vieną po kito matuojasi aukų vaidmenis svetimų gyvenimų scenarijuose. Pjesė „Hungaricum“, kuria Nacionalinis dramos teatras pradėjo jubiliejinį 70-ąjį sezoną, prieš žiūrovų akis išeksponuoja sceneles iš gyvenimų, kuriuos kuklūs jų herojai stengiasi pagal savąjį supratimą ir sugebėjimus gyventi patys. Už Valios galvos šmėžavo (pašaipiai pagarbus) hamletiškojo siužeto nimbas, o „Hungaricumo“ gyvenimų kuklybės nenušviečia niekas. Kanai ir grifai, Mozarto ir Joyce´o vardai čia ištariami tik tam, kad nužymėtų nesusisiekiančių pasaulių ribas. Atsitiktinai ar ne, bet kuklumo, tylaus susitaikymo, ambicijų atsisakymo dvasia premjeros vakarą buvo apsiautusi visą Nacionalinį - jubiliatą, kuriam dera švęsti ir kuris pareigą vykdo, bet neapsimeta, kad jaučiasi pakiliai. Nepremjeriškai nepilną žiūrovų salę ir sceną tiesiog juntamai jungė lojalumas, šįkart gimęs iš kuklumo - sakytumei tąkart visi, sėdintys salėje, kišenėse turėjo po vizitinę kortelę su daugmaž tokiais įrašais: „Petras Jonaitis, mažas žmogus“, „Zofija Petraitienė, paprasta moterėlė“, „Suopis ir Rambynas, viską valdžia išaiškins“ ir pan.
Tiek apie nuotaikas. Prie jų dar bus grįžta (kaip kitaip - juk teatras didele dalim ir yra apie nuotaikas ir nuotaikoms: ateini nusiteikęs vienaip, išeini po spektaklio - kitaip. Bent jau turėtum. Tą pasikeitimą turėtų lemti vyksmas tarp į salę kviečiančio gongo ir pabaigos plojimų.) O dabar dalykinė pusė: pjesę „Hungaricum“ pastarąjį dešimtmetį svaiginančiai Europoje išgarsėjęs brolių Olego ir Vladimiro Presniakovų tandemas publikavo 2009-aisiais, todėl Nacionalinis dramos teatras, pagavęs dar karštą bandelę, tapo vienu pirmųjų jos interpretatorių. Kodėl į žiūrovų lūkesčius (taip deklaruoja teatro vadovai) orientuotam teatrui ir jos režisierei Ramunei Kudzmanaitei parūpo šis, anot spektaklio paantraštės, „liūdnas detektyvas“?
Pjesės veiksmo epicentras, benzino kolonėlė Vengrijos ir Austrijos pasienyje (vadinasi, tokia beveik niekieno žemė, kurioje galėtų ir negalioti „kapitalistiniam realizmui“ pavaldžios taisyklės) scenoje įkūnytas atmetant bet kokias sąlygiškumo užuominas. Scenografės Lauros Luišaitytės valia scenos gylį nuo žiūrovų akių dengia pilkų gofruoto metalo kioskų eilė, trumpu vientisiniu sakiniu pareiškianti: visose šiandienos Europos paraštėse - gariūnai. O apšvietimo partitūra papildo: gyvenama čia energijos taupymo režimu (dar primenančiu blausų televizoriaus ar kompiuterio ekrano švytėjimą) ir net šventės nenušvinta skaisčiau nei raudonos kinų restorano lempučių girliandos. Ir nors tarp tų metalinių kapitalistinės tremties vagonėlių įterpti sieną kirsti leidžiantys varteliai, niekas jais nesidomi, nes anapus vartelių nieko kita nėra.
 |
| Šara ir Mozešas (Algirdas Gradauskas). Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Šitoje neišsisklaidančios prieblandos zonoje kryžiuojasi jos gyventojų ir praeivių keliai. Šeimininkauja savas stalkeris - policininku apsimetęs Senis ilgu lietpalčiu (Šarūnas Puidokas), nuo kurio malonės (tiksliau, nemalonės) priklauso į šią zoną užklydęs jaunas austras Mozarto kostiumu - nevykėlis narkotikų prekeivis (Martynas Nedzinskas), jauna kinų restorano padavėja (Miglė Polikevičiūtė), iš kurios Senis konfiskavo kompiuterį su Kanų festivaliui nufilmuotais grifais ir epizodinis vokietis (Arūnas Vozbutas), per sieną įvežęs į Vengriją puodą Pasaulio sriubos. Privačiame gyvenime Senis yra pusamžis vyriškis Diula, kurio namuose laukia vyrui pasišventusi ir fantastiškas sriubas verdanti žmona Eva (Diana Anevičiūtė). Eva ir psichiatrų pacientė kaimynė Šara, kantorė, pastoriaus žmona, po tigrinio rašto kailiniais nedėvinti beveik nieko (Vitalija Mockevičiūtė), yra įsitikinusios, kad Diula atsilaikė prieš visas pasaulinės krizės negandas ir tebėra geriausias „Toyota“ salono pardavėjas. Detektyvinę intrigą šiame hiperrealistiniame ir dažnai ties farso riba atsiduriančiame pasaulyje išjudina ir galiausiai vienu šūviu užbaigia pinigais farširuotas tolimųjų reisų vairuotojas Mozešas (Algirdas Gradauskas), panoręs mažo, bet pelningo klubo danišku pavyzdžiu, Šaros, „Mozarto“ narkotikų bei pasiuntęs Diulą kitan pasaulin.
Tokios punktyrinės „Hungaricumo“ zonos apybraižos. Ką, be vangokai rutuliojamos pseudodetektyvinės linijos su netikrais policininkais ir cukraus pudra atmieštais narkotikais, publikai dovanoja spektaklis? Kokių santykių istorijomis apauginami pašaipūniško siužeto griaučiai? Režisierė nesiima užkariaut publikos dėmesio efektingai papasakota detektyvo parodija, atsisako nerealistinio pjesės motyvų perskaitymo ir, atrodo, apsisprendžia likti psichologizmo lauke, tačiau, mano galva, neišnaudoja tokio pasirinkimo teikiamų galimybių. Svarbiausias priekaištas spektakliui: šabloniški, neišbaigti personažai ir neišplėtoti, neniuansuoti jų santykiai. Dėsninga, kad vyresniųjų aktorių (Šarūno Puidoko, Dianos Anevičiūtės, Vitalijos Mockevičiūtės, Algirdo Gradausko) vaidmenys raiškesni, sodresni, vientisesni nei jaunesniųjų (Miglės Polikevičiūtės, Martyno Nedzinsko), bet tiek vieni, tiek kiti būtų laimėję, jei būtų leidęsi labiau suintriguojami savo personažų.
Argi mergina, dirbanti kinų restorano padavėja, o naktį kompiuteriu filmuojanti grifus ir svajojanti apie Kanus, to neverta? O austras vaikinas, ketinantis pasilikti Vengrijoje ir už grašius vaidinti grifą vietiniam teatre? Argi to neverta jų beužsimezganti meilės istorija? O Diulos ir jo žmonos Evos trys dešimtys metų kartu? Arba Diulos pareiškimas prieš mirtį, kad kadaise jis tikėjęs dar absurdiškesniais dalykais negu grifai - kad visi turėtų padėti vieni kitiems? Ar draugiškumas, kurį Eva su Diula išsaugo nežinia kiek pamišusiai, nežinia kiek apsimetančiai Šarai? Taip, visi jie juokingi, patetiški, neadekvatūs, dar daugiau - visi jie tvarkingai veikiančio dviejų protinguolių brolių (įdomu, ar tik neslepia Presniakovai nevykėlio kvailučio trečiojo, nenustebčiau) fabrikėlio konstruktai.
Ir vis tiek manau, kad jei jau imtis statyti pjesę (kad ir kokia ji būtų), tai tik tam, kad sau ir kitiems įrodytum, kad tie personažai (kad ir kokie jie būtų), gyveno savo gyvenimus (kad ir kokius) pagal savo principus ir sugebėjimus (arba dėl vienų ar kitų priežasčių to nedarė), ir domėtis tomis, pasakykim grubiai, „varomosiomis jėgomis“, laikyti jas teisingomis ar klaidingomis, pagerbti ar paneigti, bet skirti joms maksimumą dėmesio. Kitaip visą spektaklio message nesunkiai bus galima sutraukti į priešmirtinį Diulos skundą „jais“, suprask, „galingaisiais“, tais, kuriems „paprasti žmonės“ yra necituosiu kur.
Bet, grįžtant prie rašinio pradžios minčių apie sezono pradžios nuotaikas - ar tikrai mums, salėje ir scenoje esantiems, toks reikalingas tos begalinės kuklybės patvirtinimas?
