 |
| Maištaujanti „gotė” Liucija – Severija Janušauskaitė. |
Laikas kaip tik tas: Lietuvos valstybės šventės išvakarėse Jaunimo teatro scenoje Jonas Vaitkus ištarė „amžinatilsį” šiai 90-metei. Bet laikas gali būti ir bet kuris kitas – Petro Vaičiūno pjesė skambės aktualiai tiek ilgai, kiek šaliai vadovaus įvairiausi „patriotai".
Iš tiesų Jaunimo teatras su Jono Vaitkaus „Patriotais” įgijo savą „Žaldokynę”. Tik jei pastaroji, švenčianti savo 60-metį, yra visiškas istorinis anachronizmas, leidžiantis į spektaklį žvelgti tik teatro istorijos žvilgsniu (nes kolūkines aktualijas panaikino pasikeitęs gyvenimas), tai Vaičiūno „Patriotai”, regis, yra parašyti vakar, energetinio skandalo ir visų kitų nešvarių politinių sąmokslų fone. Tik tenka gailėtis, kad politikai veidrodyje savęs nepamatys, nes teatras jiems seniai tereiškia vien nereikalingas eilutes biudžete.
Viskas rodosi ne tik atsietai aktualiai, kur galėtum lyginti valstybinio parsidavėliškumo principus, modelius ar aplinkybes, – viskas skamba netgi aktualiai asmeniškai, – gali durti pirštu į personažą ir išvardinti mažiausiai tuziną jo prototipų valstybės institucijose. Įstaigas galima keisti (nors miesto žiburiai videoprojekcijoje ir primena Seimo viešbutį), tačiau schema iki skausmo pažįstama: korumpuotas departamento vicedirektorius, vedęs rusę, suka machinacijas su savo viršininku, o šis plačių mostų patriotas, pasirodo, visai neseniai dar vedė liaudį į šviesų rytojų – t. y. ir tuomet dirbo Lietuvai. Čia ir jo kiek haliucinuojanti žmonikė, ir romanas su savo pavaldinio žmona, ir pasitraukę į nuošalę inteligentai, vėl naiviai įtikintys nauju premjeru gelbėtoju ir plojantys jam prie jo vaišių stalo, ir net kai kurios frazės (sutvarkyti pagaliau Kultūros ir Švietimo ministerijas!), būtinai sukeliančios salės pritarimų audrą. Atpažįstamumo tiek, kad net naivu scenoje statyti plastiko veidrodį.
Maištas laive
Jei nežinome, kaip atrodo kičiniai turtuolių namai, Gintaras Makarevičius padeda, viena geriausių savo scenografijų pasiūlydamas miksą iš smetoninės ir šių dienų Lietuvos: kunigaikščių portretai ir žvakės, net klauptas šalia masyvaus „protokolinio” stalo ir milžiniškų langų, pro kuriuos matosi „visa Lietuva”. Bet Jonas Vaitkus vis dėlto pažiūri į šią satyrą radikaliai: juoktis jau gana, juokas negelbsti. Jis Vaičiūno komediją stato kaip tragediją. Vertindamas viską jauniausios kartos žvilgsniu ir kurdamas net kiek šeimyninę pjesę apie dukters Liucijos tragediją, jis pasitelkia ir teatrines nuorodas: nusigrimavusi tarsi nebylaus kino aktorė (o šiandien pasakytume – ir gotė) Liucija žvelgia į visus iš ekrano taip, kaip Kauno scenos „Žuvėdroje” į savąjį „bedlamą” žiūrėjo Nijolės Narmontaitės Arkadina. Severijos Janušauskaitės Liucija – nepriklausoma, atmetanti tėvų apsimetėliškus žaidimus, ji – šiandienos Ivona, maištingai apleidžianti falšo pritvinkusią namų sceną (išties su "Ivona, Burgundo kunigaikštyte” šie du spektakliai nuo siužeto iki scenografijos ir aktorių parinkimo sudaro savotišką dilogiją). Liucijos magnetizuojančiai natūralus, net šaltas balsas, surastos a-teatrališkos intonacijos „teisiajam herojui” pagrįsti, platūs žingsniai kuria ne vien ir ne tiek spektaklio dramaturgiją, kiek jo muzikinę partitūrą, kuri stipriausiai suskamba puikiu duetu su pamote Liuba Šereikiene (Asta Baukutė). Kipras Mašanauskas kuria tikslią, tvirtą muzikos struktūrą – jos tiek, kiek reikia geram spektakliui ir publikai, kad juo skonėtųsi. Ir dueto aidas – Liucijos atviru (kone Dalios Overaitės) balsu iškaukiama nuoskauda savo dėdei („Dėde, aš kentėjau! ”) – ar tai sąmoninga parafrazė „Dėdei Vaniai”, ar mūsų teatro genetinė atmintis?
Aukščiausia klasė
Žymi laiko kaita: į sceną įeinantis Rolandas Kazlas nebereiškia įsiveržiančios televizinės realybės ir ją palydinčio žiūrovų kvatojimo, o tiesiog aukščiausios klasės vaidybą. Jo vaidinamas vicedirektorius (kodėl vis norisi parašyti – premjeras?) Šereika atsistoja tarp Gombrowicziaus Karaliaus Ignaco ir Dostojevskio Fomos Fomyčiaus: tarp ambicijų būti geriausiam, pripažintam ir turtingam valstybės šului – ir veidmainiškos, viršesnių bijančios vidutinybės. Oficialiai – Napoleonas, dėdei – Napalys, jis niekada netaps viršiausiu, nes yra idealus „vice-”. Kaip ir „Ivonoje... ”, vaidmens „sprogimas” įvyksta antrajame veiksme. Tik jei ten Kazlo šuoliai – iš absurdo logikos, čia jis pažeria momentalių milimetrinių reakcijų, žaibiškų balso ir pozų moduliacijų perlų. Tikslu ir azartiška, nors kartais milimetru ir per daug komedijos, ties kuria žiūrovai visiškai atsipalaiduoja.
 |
| Direktoriaus Petro Veličkos (Arnoldas Jalianiauskas) aistra Liubai Šereikienei (Asta Baukutė). Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Jo duetas su Arnoldo Jalianiausko Petru Velička – valstybės valdymo modelis. Baugaus, paklusnaus „vice-” ir plačių mostų, lyg iš aštuntojo dešimtmečio nusileidusio partiečio su madingais tuomet ūsais ir žandenomis – ūkininko prie valdžios vairo. Atviro, mylinčio, aistringai prabylančio rusiškai – nors prie tautos dėk. Ir jei jie, kaip aktoriai, nesukuria idealios partnerystės (prie Jalianiausko apskritai, regis, nelengva derintis, jis – filosofinio ar poetinio, o ne apčiuopiamai „kostiuminio” temperamento aktorius), tačiau juos vienija scena lygiai taip, kaip herojus jungia bendras tikslas – neišsenkamai trokšti naudos.
Atrodo, Astai Baukutei tiesiog prilipo rusės Liubos vaidmuo, ir ji kuria aiškų, nuoseklų tipažą net ir mažiausiomis smulkmenomis – akcentu, eisena, net kvailai pasikabintais karoliais. Apsieinama be jokio darkymosi ar suvulgarinimo, išeinančio už farso ribų, ir jos Liuba tarpais pasirodo net stiprus dramatiškas personažas.
Tai – valstybės ir spektaklio šulai, laikantys visą kūrinio konstrukciją. Tačiau mažesniems vaidmenims Vaitkus taip pat surado atitinkamų bruožų, toliau griaunančių iliuzijas dėl valstybės pamatų. Įkyrus kaimietiškas tarnaitės Onos (Aušra Pukelytė) lėtapėdiškumas ilgainiui nebeatrodo „sveiko liaudies proto” išraiška (nes ir kaime godumo pakanka); mokytojo Simo Labučio (Antanas Šurna) idealistiškas aklumas; o naujojo premjero Rimvydo (Andrius Bialobžeskis) tikrąją prigimtį išduoda benderiškas baltas šalis (Sandros Straukaitės kostiumai - tikslūs ir lengvai ironiški). Aleksas Kazanavičius dar nesurado savųjų užsieniečio Lebertzono štrichų ir jų galimo atpažįstamumo - tam trukdo pabrėžtinis komikavimas. Bet net ir Apsauginis (Lukas Petrauskas), kurį buvo galima palikti ramybėje, patikimai eina savo pareigas ir kaip aktorius, ir kaip apsauga: svyruojanti „gorilos” eisena, išduodanti nuobodulį, pasitrinamas skaudantis kumštis - jau padirbėjo, ir tautybė kaip socialinis statusas - jam adresuotas „nie nado”.
Retas reiškinys
Visgi visą spektaklį neapleidžia jausmas, lyg režisierius galynėtųsi su dramaturgu. Galiausiai nugali pjesė, nors ir tiksliai, išmoningai suvaidinama. Bet tarp buitinio daugiažodiškumo pasiilgsti režisieriaus radikalių ir pernelyg retų intervencijų, pagyvinančių veiksmą ir priverčiančių persijungti į kitą, tragedijos lygį – jų vos keletas: minėtasis Liucijos ir Liubos duetas, trijų pokalbis-šokis, liaudies dainos ir nedrąsiai išsikišanti iš už portalo trispalvė (nedarni, tyliai patriotiška scena, lyg užsimenanti apie slapta švęstas šventes) ir meškos pasirodymas tarp žmonių – alogiškas, bet būtinas klejojančio scenos gyvenimo akcentas, kitais pavidalais regėtas kituose Vaitkaus scenų košmaruose. Tokiuose savotiško šoko, alogiškuose epizoduose prasiveržia tai, kas anksčiau būdavo vadinama „menine tiesa”, o Vaitkus savo maištingumu ir formos valdymu, spektaklio muzikalumu įrodo esąs jauniausias režisierius mūsų teatre.
Todėl kiek keista: Jonas Vaitkus pastatė ne tik gerą spektaklį (nors ne aukščiausios prabos jo paties masteliu matuojant), bet Jaunimo teatrui sukūrė aukšto lygio komercinį produktą, gerą „popsą”, o tai pas mus itin reta. Bet gal pasikeitė jo taktika – ne maištauti prieš atprantančią nuo meno publiką, bet ją taip vilioti ir „sprogdinti” įsigalėjusią mąstyseną jos pačios pamėgtais metodais? Galbūt ji pati išmoks pjesę tęsti kasryt atsiversdama laikraščius? Bet jei tai pernelyg idealistiška ir to neįvyktų, – šiandien vis tiek galime pasakyti, kad teatrinis sezonas „įvyko”.
