Jaunoji karta ir valdžia

Daiva Šabasevičienė 2011-05-03 lrytas.lt, 2011 05 03
Sergejus Ivanovas ir Viktorija Kuodytė spektaklyje „Ledi Makbet”. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

(...)

Sostinės Jaunimo teatras, kaip ir priklauso repertuariniam teatrui, ėmėsi švietėjiškos misijos: režisierius Algirdas Latėnas pagal Williamo Shakespeare´o dramą „Makbetas“ pastatė spektaklį „Ledi Makbet“.

58 metų A.Latėnas kaip tikrais riterių laikais nusilenkė primadonai Viktorijai Kuodytei, kuriai ir teko klastingosios Ledi Makbet vaidmuo.

Daug įsimintinų vaidmenų sukūrusi Gintaro Varno režisuotuose spektakliuose (ypač Kauno dramos teatre), Vilniaus publikai aktorė pateikė šiuolaikinę kruvinosios Ledi Makbet traktuotę.

Išpranašavo savo ateitį

„Makbetas“ laikomas trumpiausia W.Shakespeare´o pjese, o režisierius, ją pritaikydamas savajai versijai, sukūrė pusketvirtos valandos spektaklį. Jo netolygus ritmas sutrukdė parodyti, kaip glaustai W.Shakespeare´as kalba apie tragiškų prieštaravimų blaškomus makbetus. A.Latėnas nepabūgo akcentuoti naujosios kartos herojų, kurie būtų suprantami būtent jaunai teatro publikai.

V.Kuodytė, prieš kurį laiką Eimunto Nekrošiaus „Makbete“ vaidinusi Laumę, tarytum išpranašavo savo ateitį. Aktorė nuo pat pirmųjų minučių spektaklyje jautėsi laisvai ir nesibodėjo pabrėžti savo antiherojiško herojiškumo. V.Kuodytė siekė būti kuo natūralesnė - ji nesunkiai užkariavo žiūrovų širdis.

Ryškaus veido, judri, atidi ne tik partneriams, bet ir publikai, V.Kuodytė įdomiai papildė lietuviškųjų Ledi Makbet - Aušros Gineitytės Jurijaus Smorigino pastatytame Osvaldo Balakausko balete ir Dalios Storyk E.Nekrošiaus spektaklyje - būrį.

Tyro veido Sergejus Ivanovas suvaidino iš pažiūros sunkiai nuspėjamą garbėtrošką. Kaip ir dera šiuolaikinei traktuotei, Makbetui buvo ne tiek svarbi laumių pranašysčių tema, kiek lengvai pinama nusikaltimų grandinė.

Po vaikišku naivumu slypėjo tikrasis tragiškos figūros veidas. Aktorius, atsidūręs sąmonės gelmių labirintuose ir besiblaškantis tarp demoniškų gyvenimo durų, šias būsenas perteikė ryškiu išoriniu piešiniu.

Kostiumai - skoningi

Scenografas Gintaras Makarevičius, skaidydamas sceną kilnojamomis permatomomis ir aplink savo ašį besisukančiomis vaizdą atspindinčiomis plokštėmis, neleido W.Shakespeare´ui likti atviroje, polifoniškai beribėje erdvėje.

Tai spektakliui suteikė šiuolaikiškumo ir kameriškumo. Tokioje prasmingoje scenografijoje reikšmės gali ir plėstis, ir siaurėti, čia dera ir masiškos scenos, ir žmogaus akistata su savimi.

Ryškia spektaklio įvaizdžių bendraautore tapo kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė - skoningi, išradingų siluetų ir kirpimo kostiumai buvo neatsiejama personažų ir spektaklio estetikos dalis, o ilgos V.Kuodytės suknelės (juoda, raudona, balta) tapo ir laumių pranašysčių buveine, ir kruvinųjų nusikaltimų simboliu, ir mirties guoliu.

Arnoldo Jalianiausko judesio kompozicija apgalvota net pačiose mažiausiose scenose. Tai literatūriniam spektakliui suteikė naują žanrinį atspalvį, o kai kurios choreografinės scenos kartais atrodė net taiklesnės už kai kada „nukandamus“ prasmingus W.Shakespeare´o žodžius. O vietoj per W.Shakespeare´o pastatymus keliaujančios Astoro Piazzollos muzikos norėjosi išgirsti labiau autentiškų melodijų.

Atsisako kovoti dėl valdžios

Nors lėliškumas dramos spektakliuose jau tapo mada, dvi „Ledi Makbet“ „lėlių“ scenos buvo sukurtos talentingai. Tai vienos prasmingiausių spektaklio scenų: nuo savęs, nuo savo sąžinės smulkiais prisukamų lėlių žingsneliais nepabėgsi.

Kelis dešimtmečius lietuvių teatras bėgo nuo teksto. Akivaizdu, kad A.Latėnas siekė šį bėgimą pristabdyti, skatindamas aktorius ne tik išmokti daug teksto, bet ir raiškiai, suprantamai jį perteikti.

Todėl naują spalvą S.Ivanovo Makbeto charakteriui suteikė spektaklio pabaigoje nuskambantis 66 sonetas - įsigilinęs į jo prasmę, S.Ivanovas tamsiai žmogžudžio sielai suteikė netikėtą pragiedrulį. Tik kam skyrė šią savo išpažintį Makbetas?

Šiuo intarpu, patikslinančiu W.Shakespeare´o „Makbeto“ turinį, neapsiribojama. Režisierius finalinėje scenoje smarkiai pakeitė siužetą. Simono Storpirščio Malkolmas išsižadėjo krauju aplaistyto sosto ir nušokęs nuo scenos išėjo pro žiūrovų salę.

Šis prasminis akcentas viso veiksmo metu buvo nepakankamai ryškinamas, nors ir režisierius, ir aktorius Dunkano sūnų vaizdavo kaip nepritapėlį, rankas slepiantį kišenėse, o galvą - gobtuve su karališku pamušalu.

Kol senoji karta taškosi kraujais, jaunoji, pasyviai stebėdama, apskritai atsisako dalyvauti kovoje dėl valdžios. Šis sprendimas galėtų tapti dar vienos „Makbeto“ interpretacijos raktu.

LRYTAS.LT

 

recenzijos
  • baigiasi, bet nepasibaigia

    László Krasznahorkai romano „Priešinimosi melancholija“ siaubas braunasi ir į Panevėžio teatro sceną. <...> Bet čia personažų negaila, nes priešingai nei romane, negauname iš arčiau pažinti jų vidinio pasaulio.

  • Lengvai, bet ne prastai

    Aktorius Raimondas Klezys tikslingai kuria ryšį su publika ir sukelia jausmą, kad ši susidūrė su nuoširdžiu ir atviru teatru, kuriame nėra nei vadinamųjų ketvirtųjų sienų, nei deklaratyvių pareiškimų, nei perteklinės dramos.

  • Paskutinis liūdesys dar laukia

    Spektaklyje, rodos, liūdesio vengiama. <...> Nes kai tik atrodo, kad esame kviečiami su spektakliu ir jo veikėjais sustoti, kartu atsidusti, įvyksta kas nors komiško arba veiksmas nutraukiamas pertraukos.

  • Ištrūkti iš ten, kur svajonė įmanoma

    Artūro Areimos režisuoto spektaklio „Lūšies valanda“ prasmės skirtos ne įžodinti, bet išjausti, kaip norma virsta žiaurumu, o už smurto slypi vaikiškai tyra kova dėl svajonės utopijos.

  • Virpėti. Iš malonumo

    Stipriausiai „tremolo“ veikia ne faktai ir surinkta medžiaga, bet patys kūnai. Kūrėjos, vis pildydamos kūniškumo kontekstą, pasiekia kulminaciją ir pastato priešais žiūrovus nuogą kūną, jį normalizuodamos.

  • Aktorystė kaip išsigelbėjimas

    Ar meno jėga stipresnė už psichoterapijos, žino tik pati aktorė. Tačiau akivaizdu, kad didelei daliai publikos „Šventoji“ gali tapti apvalančia, stiprybės ar paguodos suteikiančia patirtimi.

  • Dėmesingumo praktika ir permainingas ryšys

    „Vienudu“ – intymus, daugialypis dviejų vyrų ir jų kūnų susidūrimas aikštelėje. Sukauptais, sulėtintais judesiais jie kantriai dekonstruoja, atveria žingsnelių, šokio kompozicijų pirminį pradą.

  • Kai svarbiausia – teatras

    Ši knyga primena, kad dauguma mūsų, kaip ir Paulėkaitė, į teatrą atėjome iš meilės ir sudievinimo, siekdami, kad jis būtų „ne šiaip poilsio vieta, o tai, ko žmogui būtinai reikia, kad jisai išgyventų“.