Jaunoji karta ir valdžia

Daiva Šabasevičienė 2011-05-03 lrytas.lt, 2011 05 03
Sergejus Ivanovas ir Viktorija Kuodytė spektaklyje „Ledi Makbet”. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

(...)

Sostinės Jaunimo teatras, kaip ir priklauso repertuariniam teatrui, ėmėsi švietėjiškos misijos: režisierius Algirdas Latėnas pagal Williamo Shakespeare´o dramą „Makbetas“ pastatė spektaklį „Ledi Makbet“.

58 metų A.Latėnas kaip tikrais riterių laikais nusilenkė primadonai Viktorijai Kuodytei, kuriai ir teko klastingosios Ledi Makbet vaidmuo.

Daug įsimintinų vaidmenų sukūrusi Gintaro Varno režisuotuose spektakliuose (ypač Kauno dramos teatre), Vilniaus publikai aktorė pateikė šiuolaikinę kruvinosios Ledi Makbet traktuotę.

Išpranašavo savo ateitį

„Makbetas“ laikomas trumpiausia W.Shakespeare´o pjese, o režisierius, ją pritaikydamas savajai versijai, sukūrė pusketvirtos valandos spektaklį. Jo netolygus ritmas sutrukdė parodyti, kaip glaustai W.Shakespeare´as kalba apie tragiškų prieštaravimų blaškomus makbetus. A.Latėnas nepabūgo akcentuoti naujosios kartos herojų, kurie būtų suprantami būtent jaunai teatro publikai.

V.Kuodytė, prieš kurį laiką Eimunto Nekrošiaus „Makbete“ vaidinusi Laumę, tarytum išpranašavo savo ateitį. Aktorė nuo pat pirmųjų minučių spektaklyje jautėsi laisvai ir nesibodėjo pabrėžti savo antiherojiško herojiškumo. V.Kuodytė siekė būti kuo natūralesnė - ji nesunkiai užkariavo žiūrovų širdis.

Ryškaus veido, judri, atidi ne tik partneriams, bet ir publikai, V.Kuodytė įdomiai papildė lietuviškųjų Ledi Makbet - Aušros Gineitytės Jurijaus Smorigino pastatytame Osvaldo Balakausko balete ir Dalios Storyk E.Nekrošiaus spektaklyje - būrį.

Tyro veido Sergejus Ivanovas suvaidino iš pažiūros sunkiai nuspėjamą garbėtrošką. Kaip ir dera šiuolaikinei traktuotei, Makbetui buvo ne tiek svarbi laumių pranašysčių tema, kiek lengvai pinama nusikaltimų grandinė.

Po vaikišku naivumu slypėjo tikrasis tragiškos figūros veidas. Aktorius, atsidūręs sąmonės gelmių labirintuose ir besiblaškantis tarp demoniškų gyvenimo durų, šias būsenas perteikė ryškiu išoriniu piešiniu.

Kostiumai - skoningi

Scenografas Gintaras Makarevičius, skaidydamas sceną kilnojamomis permatomomis ir aplink savo ašį besisukančiomis vaizdą atspindinčiomis plokštėmis, neleido W.Shakespeare´ui likti atviroje, polifoniškai beribėje erdvėje.

Tai spektakliui suteikė šiuolaikiškumo ir kameriškumo. Tokioje prasmingoje scenografijoje reikšmės gali ir plėstis, ir siaurėti, čia dera ir masiškos scenos, ir žmogaus akistata su savimi.

Ryškia spektaklio įvaizdžių bendraautore tapo kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė - skoningi, išradingų siluetų ir kirpimo kostiumai buvo neatsiejama personažų ir spektaklio estetikos dalis, o ilgos V.Kuodytės suknelės (juoda, raudona, balta) tapo ir laumių pranašysčių buveine, ir kruvinųjų nusikaltimų simboliu, ir mirties guoliu.

Arnoldo Jalianiausko judesio kompozicija apgalvota net pačiose mažiausiose scenose. Tai literatūriniam spektakliui suteikė naują žanrinį atspalvį, o kai kurios choreografinės scenos kartais atrodė net taiklesnės už kai kada „nukandamus“ prasmingus W.Shakespeare´o žodžius. O vietoj per W.Shakespeare´o pastatymus keliaujančios Astoro Piazzollos muzikos norėjosi išgirsti labiau autentiškų melodijų.

Atsisako kovoti dėl valdžios

Nors lėliškumas dramos spektakliuose jau tapo mada, dvi „Ledi Makbet“ „lėlių“ scenos buvo sukurtos talentingai. Tai vienos prasmingiausių spektaklio scenų: nuo savęs, nuo savo sąžinės smulkiais prisukamų lėlių žingsneliais nepabėgsi.

Kelis dešimtmečius lietuvių teatras bėgo nuo teksto. Akivaizdu, kad A.Latėnas siekė šį bėgimą pristabdyti, skatindamas aktorius ne tik išmokti daug teksto, bet ir raiškiai, suprantamai jį perteikti.

Todėl naują spalvą S.Ivanovo Makbeto charakteriui suteikė spektaklio pabaigoje nuskambantis 66 sonetas - įsigilinęs į jo prasmę, S.Ivanovas tamsiai žmogžudžio sielai suteikė netikėtą pragiedrulį. Tik kam skyrė šią savo išpažintį Makbetas?

Šiuo intarpu, patikslinančiu W.Shakespeare´o „Makbeto“ turinį, neapsiribojama. Režisierius finalinėje scenoje smarkiai pakeitė siužetą. Simono Storpirščio Malkolmas išsižadėjo krauju aplaistyto sosto ir nušokęs nuo scenos išėjo pro žiūrovų salę.

Šis prasminis akcentas viso veiksmo metu buvo nepakankamai ryškinamas, nors ir režisierius, ir aktorius Dunkano sūnų vaizdavo kaip nepritapėlį, rankas slepiantį kišenėse, o galvą - gobtuve su karališku pamušalu.

Kol senoji karta taškosi kraujais, jaunoji, pasyviai stebėdama, apskritai atsisako dalyvauti kovoje dėl valdžios. Šis sprendimas galėtų tapti dar vienos „Makbeto“ interpretacijos raktu.

LRYTAS.LT

 

recenzijos
  • Apie sustojimus, atsisveikinimus ir pažadus

    Spektaklis „Arrivederci“ yra atsisveikinimas. Atrodo, kad režisierius ne tik referuoja, bet ir bando užbaigti kituose spektakliuose („Jona“, „Makbetas“, „Sala, kurios nėra“) pradėtas dramaturgines linijas.

  • Kas būtų, jei nustotų rūgti kopūstai?

    Keistumas meno kūrinyje savaime nėra trūkumas, dažnai net priešingai, bet „Fermentacijoje“ jis tiesiog nuobodus. Siužeto posūkiai ne stebina, o smegenų ekrane įžiebia užrašą KPŠ.

  • Mirtis lietuviškame užmiestyje

    Nurodoma, kad Jasinsko ir Teteruko režisuota „Chroma“ – „pasakojimas apie kalbos, vaizdo ir žmogaus grožio troškimo ribas“, tačiau man spektaklis suskambėjo kaip engtų ir neigtų jausmų prasiveržimas.

  • Komedijos gimimas iš žaidimo dvasios

    Reikia labai įtempti valią, kaip sako spektaklio Kantas, norint įžvelgti pjesės aktualumą. Todėl sakyčiau, kad Koršunovas su Mažojo teatro aktoriais ir komanda iš pjesės ne tik išsiurbė visus vertingiausius syvus, bet ir kilstelėjo ją.

  • Kita stotelė – pasipriešinimo melancholija

    Aktoriai taip ir neišėjo nusilenkti. Laikosi Juozo Miltinio tradicijų? O gal tiesiog nebėra kam lenktis? Miestas, kuriame prasidėjo ši istorija, jau miręs. Ten traukiniai nebestoja.

  • Kai fermentacija sustoja

    Tiek dramaturginė, tiek aktorinė Martyno Nedzinsko linija – tokia vientisa, išbaigta ir drauge tokia pavydėtinai apgailėtina, kad galėtų tapti vadovėliniu degradavusio, amžinai mitologinę kaltę jaučiančio individo pavyzdžiu.

  • Pažvelgti lakštingalai į akis

    Tai originalus lietuviškos erdvės įveiklinimas, net čia ir dabar kuriama jos personifikacija: juk senos Trakų Vokės dvaro sodybos durys ir grindys taip pat girgžda, o jo erdvės – ne tik istorijos saugykla, bet ir dabartis.

  • Neužrūgęs pasaulis

    Sunku pasakyti, kiek iš tiesų yra sąmoningos „Fermentacijoje“ matomos citatos. Tik aiškiai matyti už jų plytinti tuštuma – taip, kaip už mobilių aikštelių lūkuriuojantis didžiulis scenos erdvės gylis.