Jaunoji karta ir valdžia

Daiva Šabasevičienė 2011-05-03 lrytas.lt, 2011 05 03
Sergejus Ivanovas ir Viktorija Kuodytė spektaklyje „Ledi Makbet”. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

(...)

Sostinės Jaunimo teatras, kaip ir priklauso repertuariniam teatrui, ėmėsi švietėjiškos misijos: režisierius Algirdas Latėnas pagal Williamo Shakespeare´o dramą „Makbetas“ pastatė spektaklį „Ledi Makbet“.

58 metų A.Latėnas kaip tikrais riterių laikais nusilenkė primadonai Viktorijai Kuodytei, kuriai ir teko klastingosios Ledi Makbet vaidmuo.

Daug įsimintinų vaidmenų sukūrusi Gintaro Varno režisuotuose spektakliuose (ypač Kauno dramos teatre), Vilniaus publikai aktorė pateikė šiuolaikinę kruvinosios Ledi Makbet traktuotę.

Išpranašavo savo ateitį

„Makbetas“ laikomas trumpiausia W.Shakespeare´o pjese, o režisierius, ją pritaikydamas savajai versijai, sukūrė pusketvirtos valandos spektaklį. Jo netolygus ritmas sutrukdė parodyti, kaip glaustai W.Shakespeare´as kalba apie tragiškų prieštaravimų blaškomus makbetus. A.Latėnas nepabūgo akcentuoti naujosios kartos herojų, kurie būtų suprantami būtent jaunai teatro publikai.

V.Kuodytė, prieš kurį laiką Eimunto Nekrošiaus „Makbete“ vaidinusi Laumę, tarytum išpranašavo savo ateitį. Aktorė nuo pat pirmųjų minučių spektaklyje jautėsi laisvai ir nesibodėjo pabrėžti savo antiherojiško herojiškumo. V.Kuodytė siekė būti kuo natūralesnė - ji nesunkiai užkariavo žiūrovų širdis.

Ryškaus veido, judri, atidi ne tik partneriams, bet ir publikai, V.Kuodytė įdomiai papildė lietuviškųjų Ledi Makbet - Aušros Gineitytės Jurijaus Smorigino pastatytame Osvaldo Balakausko balete ir Dalios Storyk E.Nekrošiaus spektaklyje - būrį.

Tyro veido Sergejus Ivanovas suvaidino iš pažiūros sunkiai nuspėjamą garbėtrošką. Kaip ir dera šiuolaikinei traktuotei, Makbetui buvo ne tiek svarbi laumių pranašysčių tema, kiek lengvai pinama nusikaltimų grandinė.

Po vaikišku naivumu slypėjo tikrasis tragiškos figūros veidas. Aktorius, atsidūręs sąmonės gelmių labirintuose ir besiblaškantis tarp demoniškų gyvenimo durų, šias būsenas perteikė ryškiu išoriniu piešiniu.

Kostiumai - skoningi

Scenografas Gintaras Makarevičius, skaidydamas sceną kilnojamomis permatomomis ir aplink savo ašį besisukančiomis vaizdą atspindinčiomis plokštėmis, neleido W.Shakespeare´ui likti atviroje, polifoniškai beribėje erdvėje.

Tai spektakliui suteikė šiuolaikiškumo ir kameriškumo. Tokioje prasmingoje scenografijoje reikšmės gali ir plėstis, ir siaurėti, čia dera ir masiškos scenos, ir žmogaus akistata su savimi.

Ryškia spektaklio įvaizdžių bendraautore tapo kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė - skoningi, išradingų siluetų ir kirpimo kostiumai buvo neatsiejama personažų ir spektaklio estetikos dalis, o ilgos V.Kuodytės suknelės (juoda, raudona, balta) tapo ir laumių pranašysčių buveine, ir kruvinųjų nusikaltimų simboliu, ir mirties guoliu.

Arnoldo Jalianiausko judesio kompozicija apgalvota net pačiose mažiausiose scenose. Tai literatūriniam spektakliui suteikė naują žanrinį atspalvį, o kai kurios choreografinės scenos kartais atrodė net taiklesnės už kai kada „nukandamus“ prasmingus W.Shakespeare´o žodžius. O vietoj per W.Shakespeare´o pastatymus keliaujančios Astoro Piazzollos muzikos norėjosi išgirsti labiau autentiškų melodijų.

Atsisako kovoti dėl valdžios

Nors lėliškumas dramos spektakliuose jau tapo mada, dvi „Ledi Makbet“ „lėlių“ scenos buvo sukurtos talentingai. Tai vienos prasmingiausių spektaklio scenų: nuo savęs, nuo savo sąžinės smulkiais prisukamų lėlių žingsneliais nepabėgsi.

Kelis dešimtmečius lietuvių teatras bėgo nuo teksto. Akivaizdu, kad A.Latėnas siekė šį bėgimą pristabdyti, skatindamas aktorius ne tik išmokti daug teksto, bet ir raiškiai, suprantamai jį perteikti.

Todėl naują spalvą S.Ivanovo Makbeto charakteriui suteikė spektaklio pabaigoje nuskambantis 66 sonetas - įsigilinęs į jo prasmę, S.Ivanovas tamsiai žmogžudžio sielai suteikė netikėtą pragiedrulį. Tik kam skyrė šią savo išpažintį Makbetas?

Šiuo intarpu, patikslinančiu W.Shakespeare´o „Makbeto“ turinį, neapsiribojama. Režisierius finalinėje scenoje smarkiai pakeitė siužetą. Simono Storpirščio Malkolmas išsižadėjo krauju aplaistyto sosto ir nušokęs nuo scenos išėjo pro žiūrovų salę.

Šis prasminis akcentas viso veiksmo metu buvo nepakankamai ryškinamas, nors ir režisierius, ir aktorius Dunkano sūnų vaizdavo kaip nepritapėlį, rankas slepiantį kišenėse, o galvą - gobtuve su karališku pamušalu.

Kol senoji karta taškosi kraujais, jaunoji, pasyviai stebėdama, apskritai atsisako dalyvauti kovoje dėl valdžios. Šis sprendimas galėtų tapti dar vienos „Makbeto“ interpretacijos raktu.

LRYTAS.LT

 

recenzijos
  • Kaip žmonės kenčia ir kaip mylisi

    Režisierius Jonas Kuprevičius su bendraamžiais aktoriais sukūrė tikslų ir aiškų savo kartos portretą. Pagalvojau, kad kiekvienai kartai reikėtų turėti savo „Shopping and Fucking“.

  • Skrosti skausmingą praeitį

    Uršulės Bartoševičiūtės „Savižudybės anatomija“ atspindi šiuolaikinę, individualią ir visuomeninę tendenciją – atvirai skrosti traumines patirtis ir judėti jų įsisąmoninimo link.

  • Pora žodžių apie tai, kaip nustojama kvėpuoti

    Spektaklis „Still Life“ primena komikso žanrą – trumpų kadrų rinkinį, kur kiekviena tema tik trupučiuką pajudinama, bet į ją nesėdama nei ilgiems apmąstymams, nei psichologiškai įsijausti.

  • Tarsi dar būtų ko tikėtis

    Laukiant metų pabaigos, kasmetinės kelionės pas artimuosius arba pas tuos, kurie turėtų būti artimi, pas biologines ir pasirinktas šeimas, prasminga skaityti Lagarceʼo pasakojimą apie bergždžią bandymą sugrįžti.

  • Draugystė bittersweet

    Atrodo, kad visas Gretos Grinevičiūtės „Šokis…“ yra skirtas ne konkrečiai nurodytam artimajam, o jausmui. Būsenai, kuri mus (o ypač Gretą) ištinka, kai susiduriame su kiekvienu iš jų.

  • Tai spalvinga šventė!

    Režisierės Kamilės Gudmonaitės ir kūrėjų kolektyvo „Šventė“ – tai puikiai atliktas, bekompromisis spektaklis, jautrus ir tikslus darbas, kalbantis apie tai, kaip priimti skirtybes.

  • Savižudybės anatomija kaip moters galios atskleidimas

    Bartoševičiūtės ir Švedkauskaitės spektaklių įspūdžiai susiliejo į viena ir išsikristalizavo mintis, kad į Lietuvos teatro sceną įsiveržė tikrasis feminizmas. Be skambių lozungų, kaltinimų ir supriešinimo.

  • Kaifo paieškos tuštumoje

    Jono Kuprevičiaus režisuota pjesės „Shopping and Fucking“ versija ne tik puikiai perteikia Marko Ravenhillo mintis, bet ir savais atributais pritaiko ją prie šiandienos.