Jaunoji karta ir valdžia

Daiva Šabasevičienė 2011-05-03 lrytas.lt, 2011 05 03
Sergejus Ivanovas ir Viktorija Kuodytė spektaklyje „Ledi Makbet”. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

(...)

Sostinės Jaunimo teatras, kaip ir priklauso repertuariniam teatrui, ėmėsi švietėjiškos misijos: režisierius Algirdas Latėnas pagal Williamo Shakespeare´o dramą „Makbetas“ pastatė spektaklį „Ledi Makbet“.

58 metų A.Latėnas kaip tikrais riterių laikais nusilenkė primadonai Viktorijai Kuodytei, kuriai ir teko klastingosios Ledi Makbet vaidmuo.

Daug įsimintinų vaidmenų sukūrusi Gintaro Varno režisuotuose spektakliuose (ypač Kauno dramos teatre), Vilniaus publikai aktorė pateikė šiuolaikinę kruvinosios Ledi Makbet traktuotę.

Išpranašavo savo ateitį

„Makbetas“ laikomas trumpiausia W.Shakespeare´o pjese, o režisierius, ją pritaikydamas savajai versijai, sukūrė pusketvirtos valandos spektaklį. Jo netolygus ritmas sutrukdė parodyti, kaip glaustai W.Shakespeare´as kalba apie tragiškų prieštaravimų blaškomus makbetus. A.Latėnas nepabūgo akcentuoti naujosios kartos herojų, kurie būtų suprantami būtent jaunai teatro publikai.

V.Kuodytė, prieš kurį laiką Eimunto Nekrošiaus „Makbete“ vaidinusi Laumę, tarytum išpranašavo savo ateitį. Aktorė nuo pat pirmųjų minučių spektaklyje jautėsi laisvai ir nesibodėjo pabrėžti savo antiherojiško herojiškumo. V.Kuodytė siekė būti kuo natūralesnė - ji nesunkiai užkariavo žiūrovų širdis.

Ryškaus veido, judri, atidi ne tik partneriams, bet ir publikai, V.Kuodytė įdomiai papildė lietuviškųjų Ledi Makbet - Aušros Gineitytės Jurijaus Smorigino pastatytame Osvaldo Balakausko balete ir Dalios Storyk E.Nekrošiaus spektaklyje - būrį.

Tyro veido Sergejus Ivanovas suvaidino iš pažiūros sunkiai nuspėjamą garbėtrošką. Kaip ir dera šiuolaikinei traktuotei, Makbetui buvo ne tiek svarbi laumių pranašysčių tema, kiek lengvai pinama nusikaltimų grandinė.

Po vaikišku naivumu slypėjo tikrasis tragiškos figūros veidas. Aktorius, atsidūręs sąmonės gelmių labirintuose ir besiblaškantis tarp demoniškų gyvenimo durų, šias būsenas perteikė ryškiu išoriniu piešiniu.

Kostiumai - skoningi

Scenografas Gintaras Makarevičius, skaidydamas sceną kilnojamomis permatomomis ir aplink savo ašį besisukančiomis vaizdą atspindinčiomis plokštėmis, neleido W.Shakespeare´ui likti atviroje, polifoniškai beribėje erdvėje.

Tai spektakliui suteikė šiuolaikiškumo ir kameriškumo. Tokioje prasmingoje scenografijoje reikšmės gali ir plėstis, ir siaurėti, čia dera ir masiškos scenos, ir žmogaus akistata su savimi.

Ryškia spektaklio įvaizdžių bendraautore tapo kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė - skoningi, išradingų siluetų ir kirpimo kostiumai buvo neatsiejama personažų ir spektaklio estetikos dalis, o ilgos V.Kuodytės suknelės (juoda, raudona, balta) tapo ir laumių pranašysčių buveine, ir kruvinųjų nusikaltimų simboliu, ir mirties guoliu.

Arnoldo Jalianiausko judesio kompozicija apgalvota net pačiose mažiausiose scenose. Tai literatūriniam spektakliui suteikė naują žanrinį atspalvį, o kai kurios choreografinės scenos kartais atrodė net taiklesnės už kai kada „nukandamus“ prasmingus W.Shakespeare´o žodžius. O vietoj per W.Shakespeare´o pastatymus keliaujančios Astoro Piazzollos muzikos norėjosi išgirsti labiau autentiškų melodijų.

Atsisako kovoti dėl valdžios

Nors lėliškumas dramos spektakliuose jau tapo mada, dvi „Ledi Makbet“ „lėlių“ scenos buvo sukurtos talentingai. Tai vienos prasmingiausių spektaklio scenų: nuo savęs, nuo savo sąžinės smulkiais prisukamų lėlių žingsneliais nepabėgsi.

Kelis dešimtmečius lietuvių teatras bėgo nuo teksto. Akivaizdu, kad A.Latėnas siekė šį bėgimą pristabdyti, skatindamas aktorius ne tik išmokti daug teksto, bet ir raiškiai, suprantamai jį perteikti.

Todėl naują spalvą S.Ivanovo Makbeto charakteriui suteikė spektaklio pabaigoje nuskambantis 66 sonetas - įsigilinęs į jo prasmę, S.Ivanovas tamsiai žmogžudžio sielai suteikė netikėtą pragiedrulį. Tik kam skyrė šią savo išpažintį Makbetas?

Šiuo intarpu, patikslinančiu W.Shakespeare´o „Makbeto“ turinį, neapsiribojama. Režisierius finalinėje scenoje smarkiai pakeitė siužetą. Simono Storpirščio Malkolmas išsižadėjo krauju aplaistyto sosto ir nušokęs nuo scenos išėjo pro žiūrovų salę.

Šis prasminis akcentas viso veiksmo metu buvo nepakankamai ryškinamas, nors ir režisierius, ir aktorius Dunkano sūnų vaizdavo kaip nepritapėlį, rankas slepiantį kišenėse, o galvą - gobtuve su karališku pamušalu.

Kol senoji karta taškosi kraujais, jaunoji, pasyviai stebėdama, apskritai atsisako dalyvauti kovoje dėl valdžios. Šis sprendimas galėtų tapti dar vienos „Makbeto“ interpretacijos raktu.

LRYTAS.LT

 

recenzijos
  • Į Skapiškį pro Osvencimą

    „Reforma“ iš tiesų turi karikatūros užuomazgų ir, įtariu, nori eiti jos keliu. Bet visą laiką apmaudžiai lieka kažkur šalia, lyg nuolat skaldytų lėkštą anekdotą ir mėgintų pigiai prajuokinti.

  • „Dalykai“, kurių nepamačiau

    „Dalykuose“, rodos, kūrybinės formos lieka „šalia“ liudijimų, subtiliai bandydamos jų neužgožti, daugiausia – tik iliustruoti. Bet gilesnės metaforos troškimas kankina tarsi deguonies trūkumas.

  • Pasivaikščioti su medžiais

    Gražu stebėti: iš pradžių užverčiantis auditoriją istorijomis, pamažu ekskursijos gidas vis daugiau erdvės palieka gamtai. Brūzgynuose geriausiai girdisi eilėraščiai. Ir spektaklio, ir turbūt gyvenimo.

  • Prisilietimų ir bučinių parkas

    Muzikinė šokio spektaklio „Parkas“ struktūra gali būti vertinama kaip pavyzdys šiuolaikiniams kūrėjams, ieškantiems dialogo su muzikos istorija ir klasikais tapusių kompozitorių kūriniais.

  • Requiem teatro epochai

    „Niekas iš manęs teatro negali atimti. Tik mirtis.“ Ši citata, kaip ir pats „Anos Kareninos“ pastatymas, tapo prasminga ir jautria epitafija Rimo Tumino kurtam teatrui ir sykiu – ištisai teatro epochai.

  • Mažutė Varšuva Argentinos pampoje

    Režisieriaus, dramaturgo Mariano Pensotti spektaklis „La Obra“ privertė susimąstyti, kokiais pasakojimais tikime ir kas padaro teatrinį pasakojimą tokį įtikinamą, kad supainiotum jį su dokumentika.

  • Įstrigti jausminiame rūke

    Kiekvienas etiudas atrodo it gabalėlis dėlionės, kuri tampa vis niūresnė, vis tirštesnė. <...> Juos sieja nesusikalbėjimas ir noras išlieti savyje susipynusius beprasmybės ir meilės neįmanomybės jausmus.

  • Teatre gavau į galvą (ir tai buvo geriausia, kas man galėjo nutikti)

    „Requiem“ čia simbolizuoja ne tik gedulą dėl prarastų nekaltų gyvybių, bet ir gilesnį susimąstymą apie tai, kokią aplinką paliekame ateities kartoms.