Teatras kunkuliuoja – tiršta metaforų ir simbolių smala, deginanti scenos membraną; spragančios grakščių (ir ne visai) perkėlimų žarijos; pragaro spiralė, pakibusi ant būgno lėkštelės.
Sunku nesižavėti Gintaru Varnu – tai pedagogas, išugdęs kursą, kuris nori pabėgti nuo mokytojo ir eiti savo keliu. Net drįsta maištauti. Tiesa, pagarbiai.
Atlikėjo uždavinys – iracionalus veiksmas su daiktais. Mūsų akiai neįprastais būdais pakelti, nukelti, išpilti, mesti, nunešti, padėti, vėliau visa tai paaiškinti žodžiu. Ir vėl ne vienas iš „Naujojo Baltijos šokio“ žiūrovų klausė: o kur čia šokis?
Galbūt čia kliedesys iš fantastikos srities, tačiau vis dėlto galvoju, kad šio scenografo vaizdinių prikėlimas antram gyvenimui nūdienėje scenoje būtų suskambėjęs itin dantiškai.
Kai šokio pasirodymų ašimi tampa herojų-šokėjų asmenybė ir likimai, randasi galimybė kalbėti apie problemišką tapatybės sampratą: ogi tikrai, kas tu esi?
Nekrošius radikalėja, jis, kaip 7-ojo dešimtmečio avangardistas, neparūpina publikai postmodernaus vaizdo, kur vienas gali gliaudyti prasmes, o kitas – tiesiog grožėtis scenovaizdžiu.
Kas tą žino, turbūt nė nesitikėjo Nekrošiaus „Dieviškosios komedijos“ vaidinime pamatyti Dante‘s Alighieri „Pragarą“ ir „Skaistyklą“. Nekrošius režisuodamas dirba kaip dramaturgas.
Neigiami atsiliepimai toli gražu nėra kažkoks mistinis nusiteikimas prieš teatrą ar jo kolektyvą, tiesiog faktas, kad reputacija pelnoma ne veltui.
Šįkart man kilo klausimas – o argi teatro kūrėjai turi teisę šiurkščiai elgtis su žiūrovais, kitaip sakant – brukti jiems neįtikėtinai prastą, atsainiai sukurtą meną?
