Tik ką baigėsi Kauno valstybinio dramos teatro sezonas, užsivėrė teatro durys, tad dabar pats tinkamiausias metas, kol dar vasaros saulė neišgarino įspūdžių, peržvelgti šio sezono premjeras. Mintyse rikiuojasi margas, vienas kitam žanriškai ir temiškai oponuojančių spektaklių ketvertas: „Palata“, „Laimingi“, „Paskutinė Diuranų daina“ ir „Moderatoriai“.
I. Palata be gydytojo
Pirmiausia mintys krypsta link lapkričio mėnesį Kauno dramos teatro repertuare atsiradusios savotiškos sensacijos - aktoriaus Rolando Kazlo režisuoto spektaklio „Palata“, pastatyto pagal Antono Čechovo apysakų „Palata Nr. 6“ ir „Juodasis vienuolis“ motyvus. Žiūrovų dėmesys (dėmesio matas yra sausakimšos salės, iš anksto išperkami bilietai) šiam spektakliui - didžiulis, nė kiek nenuslūgęs nuo pat jo premjeros.
Tokio anšlago priežastis nuspėti nesunku - R.Kazlo vardas traukia tarsi magnetas ir tarytum savaime yra aukštojo aktorinio meistriškumo garantas (didžiajai publikos daliai aktoriaus pavardė vis dar yra nuoroda į pramoginę, kvatojimosi sferą). Be to, prieš pasirodant „Palatai“, paskutinis R.Kazlo spektaklis „Geležis ir sidabras“ pagal Vlado Šimkaus eiles atskleidė dar vieną aktoriaus talento rakursą: savistabą. Pagal atrasto ir sau artimo poeto eiles paties R.Kazlo parašyta monospektaklio inscenizacija, savarankiškai surežisuota V.Šimkaus poezijos tėkmė - per R.Kazlo personažą įkūnytos, iš teksto į teatrinę materiją konvertuotos eilės - tapo intymiu pokalbiu su žiūrovais, asmeniniu pasisakymu.
Imdamasis inscenizuoti A.Čechovo kūrinius ir pagal juos pats kurti spektaklį, R.Kazlas, matyt, ryžosi išsakyti tai, kas jam asmeniškai rūpi. Todėl prisiėmęs siužeto šeimininko vaidmenį, „Palatos“ režisierius iš dviejų A.Čechovo kūrinių ima tai, kas jam atrodo reikalingiausia. A.Čechovo „Palatos Nr. 6“ personažai su savo istorijomis paliekami gyventi knygų puslapiuose: į sceną, neskaitant šalutinių veikėjų, išvedamas tik vienintelis pacientas Gromovas ir daktaras Raginas. Jiems į kompaniją paimamas kito kūrinio personažas - ligonio vizijoje pasirodantis Juodasis Vienuolis: kad atsakytų į ontologinius Gromovo klausimus, su juo diskutuotų, nuramintų egzistencinę baimę.
R.Kazlo įkūnijamo paciento ir aktoriaus Liubomiro Laucevičiaus gydytojo duetas plėtoja dviejų nelaimingų žmonių, artimų sielų, įspraustų į „daktaro“ ir „ligonio“ vaidmenis, vidinę dramą. Kaip paaiškėja, riba tarp šių vaidmenų labai trapi - L.Laucevičiaus personažas netrukus tampa palatos gyventoju.
Šių veikėjų ašis, išvaduota nuo priešistorių, specifinių, „čechoviškų“ charakteristikų (jos ryškios ir individualios tiek, kiek savita yra pačių aktorių psichofizika), išryškina ir akcentuoja filosofinį kūrinio aspektą. R.Kazlo ir L.Laucevičiaus personažų paralelė, gimusi iš jų konfrontacijos, - tai rimtas, išsamus disputas, apimantis realaus ir anapusinio pasaulio dėsnių problematiką. Tai, galima sakyti, sceninė filosofijos paskaitos versija, kurią „dėstantys“ tokie polifoniški ir daugialypiai aktoriai kaip R.Kazlas ir L.Laucevičius vis blaškosi neapsispręsdami tarp žanrinių mikstūrėlių: čia jų personažai elgiasi lyg nuriję šaržo, čia - lyg tragedijos piliulę... Gromovo sąmonėje egzistuojantis Dainiaus Svobano Juodasis Vienuolis, savo pasirodymo metu pūsdamas ligoniui į veidą „labai mistiškas“ dulkes, žodžius taria lyg parodijuotų Vydūno misterijas - slėpiningas paciento dialogas su savo pasąmone dvelkia šimtadienio spektaklių retorika.
Pagal scenografės Neringos Keršulytės sumanymą Ilgoji dramos teatro salė padalijama į du planus: pirmasis planas kuria palatos erdvę, antrasis leidžia matyti ligoninės personalo, „sveikųjų“, pasaulį. Jam priklausantis palatos duris periodiškai varstantis prižiūrėtojas (Artūras Stanionis), A.Čechovo apsakyme ligonius „kuopiantis ir mušantis baisiai, iš viso peties“[1], į sceną atsineša tik daiktinę aliuziją į savo pomėgį smurtauti: bokso pirštines, kuriomis pagrūmoja. Šiaip A.Stanionis kuria šiek tiek komišką pageriančio, buko tarnautojo paveikslą. Buki, neveiklūs, t.y. veikiantys tik savo nustatytų funkcijų ribose (įvesti naują tvarką, nustatytu laiku atnešti piliulę ir arbatos), yra jaunojo gydytojo (Artūras Sužiedėlis) bei slaugės - gailestingosios sesers (Raimonda Šukytė) personažai. Regis, jog ši „sveikųjų“ personažų grupė, atliekanti buitinius darbus, per daug nenukrypsta nuo savo kuklių personažo ašių. Tuo tarpu ši trijulė - pacientas Gromovas, daktaras Raginas ir vizija-Juodasis Vienuolis, ant kurios pečių užkrautas filosofinio disputo krovinys, nepasisprendžia tarp ironijos, kritikos savo personažams bei rimties.
Jeigu R.Kazlo - režisieriaus - vaidmenį lygintume su daktaro, galėtume sakyti: vyresnysis gydytojas savo ligoniams („Palatos“ aktoriams) laiku nesugirdo reikiamų lašiukų, todėl šie blaškosi, neranda vietos. Be to, juk net ir gydytojams patariama tikrintis sveikatą.
 |
| Scena iš spektaklio „Laimingi” |
II. Pavyzdinė darna
Artūro Areimos, tik ką režisūros magistrantūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigusio (kurso vadovas - Rimas Tuminas) jauno režisieriaus, „palatoje“ visai kitaip - čia vyrauja tvarka ir švara, viskas prižiūrima griežtos rankos ir racionalaus proto. Pagal vokiečių dramaturgo, poeto, filosofo Friedricho von Schillerio pjesę „Klasta ir meilė“ pastatytame spektaklyje „Laimingi“ nesunku atpažinti klasicizmo „simptomus“: spektaklis turi griežtą kompoziciją, ritmą, mizanscenos itin tikslios, aktoriai nenukrypsta nuo nustatytos vaidmens trajektorijos.
Subūręs skirtingų kartų ir patirčių aktorius (tokia bendradarbiavimo patirtis režisieriui nėra nauja: daugiau nei prieš metus KVDT spektaklyje -- prancūzų autoriaus Bernardo-Marie Koltèso „Sugrįžime į dykumą“ dalyvavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai bei Kauno dramos teatro aktoriai), A.Areima lyg kruopštus klasicistinio parko sodininkas akylai prižiūri skirtingos veislės ir prigimties augalus - aktorinių patirčių polifonija čia sudedama į simetrišką ir taisyklingą piešinį.
A.Areimos bendrakursės Tomos Vaškevičiūtės balta suknele aprengta Luizė primena ne žmogų, o angeliškos kilmės būtybę arba vėlę: kalba švelniai, nuolankiai, pusbalsiu. Jos gestai - stilizuoti, architektūriški, laikysena - frontali, tiesi. Sudvasintas, pakylėtas Luizės personažas vienintelis paklusniai ir kantriai išgyvena širdies ir proto karą. Jos mylimasis Ferdinandas (vaidmuo patikėtas kitam režisieriaus bendrakursiui - Tomui Rinkūnui) į širdies ir pareigos konfliktą stoja drąsiai, niršiai. T.Rinkūno personažo herojiška, ryžtinga meilė Luizei, virtusi pavydu ir įsiūčiu, Ferdinandą veda į agresijos ir įtūžio gniaužtus. Bet koks šansas būti laimingam sugriaunamas pasidavus pykčiui: T.Rinkūno intrigų auka tapęs Ferdinandas su visu savo fizišku, stipriu, truputį poetizuotu ir psichologiškai motyvuotu personažo kūnu puola stačiai į mirties glėbį.
Daivos Stubraitės nelaimingoji Ledi Milford sudvasintai, pakylėtai T.Vaškevičiūtės Luizei oponuoja savo desperacija ir kūniškumu. D.Stubraitės personažo pyktis ir ašaros - lyg spjaudymas iš užgesti pasmerkto, iš paskutiniųjų rusenančio ugnikalnio. Egidijus Stancikas prezidento, Ferdinando tėvo, personažą kuria iš gličios, šleikščios materijos (tam pasitarnauja specifinė aktoriaus psichofizika). Iš tos pačios statybinės medžiagos, tik įpylus truputį „šaržo“ skiedinio, lipdomi kitų pasalūnų, nykių sukčių ir bailių, įsitvėrusių savo posto, galerija - lyg prisukta, piktavalė lėlė, somnambuliškai tipenantis Ričardo Vitkaičio Vrumas, net fiziškai dėl savo šiltos tarnybos drebantis Henriko Savickio Hofmaršalas. Luizės tėvas Mileris (Kęstutis Povilaitis) savo personažą kuria iš smulkių ir subtilių niuansų, pasitelkęs visas įmanomas „tėvo“ paletės spalvas (kitaip nei beširdis E.Stanciko personažas, veikiantis savo posto - „prezidentas“, bet ne „tėvas“ - ribose) : jis vienu metu aršiai prieštarauja dukros meilei, tačiau drauge globėjiškai gina ir pateisina savo vaiką.
„Miestelėnų tragedijos“ žanrui priskiriamoje F.Schillerio pjesėje rutuliojama meilės trikampio istorija, kupina painių intrigų, keršto ir konfliktiškų susidūrimų. Sakytume, „Laimingų“ siužetas yra tūkstančio kitų literatūros kūrinių aidas ir atstovauja banaliam archetipui: jauni įsimylėjėliai priklauso skirtingiems socialiniams sluoksniams, todėl jų meilė neįmanoma, pasmerkta. Įsitraukia prieš vaikų širdis piestu stojantys tėvai, užverda konfliktas, kurį dar labiau komplikuoja ir aštrina šalutinių veikėjų, trokštančių supriešinti įsimylėjėlius, asmeniniai interesai. A.Areima pjesės nešiuolaikina: jų lūpose skamba sodri, poetiška Shillerio kalba, veikėjai dėvi stilizuotus istorinius kostiumus. Lakoniška ir griežta scenografija taip pat daro subtilią užuominą į „anuos laikus“ (kostiumų dailininkė ir scenografė Kotryna Daujotaitė): sunkios, raižytos juodos durys, ilgas medinis stalas, „senoviniai“ veidrodžiai, krištolinis šviestuvas. Tačiau tokia spektaklio „senovė“ nėra muziejinė - mus pasiekia atskirų personažų tragedijų, jų asmeninio nelaimingumo, laimės troškimo nuogumas, nors ir slepiamas įmantrių apdarų bei sunkių sienų. „Laiminguose“ akcentuojama universalija - atsakomybės už savo jausmus ir poelgius problematika, egzistuojanti nepaisant socialinių sluoksnių ir luomų.
Ši prieš Kalėdas KVDT scenoje įvykusi premjera - režisūrinės, vaidybinės ir scenografinės vienybės kone etaloninis pavyzdys.
 |
| Scena iš spektaklio „Paskutinė Diuranų daina” |
III. Jaunatvinis Diuranų karščiavimas
Prisimenant Agniaus Jankevičiaus spektaklį „Paskutinė Diuranų daina“ - pirmąją 89-tojo Kauno valstybinio dramos teatro sezono premjerą, įvykusią rugsėjo mėnesį, atminties ekrane pirmiausia pasirodo pliušinis meškinas, paskui - trys suplukę jaunuoliai ir dvi statiškos merginos, įkūnijančios vieną personažą. Kanadiečių autoriaus Danielio Danis magiškojo realizmo kupina pjesė „Dir diro daina“, perkelta į KVDT sceną, žiūrovų salei pasirodė kaip ne visai darnus dramaturgo, režisieriaus ir aktorių bendradarbiavimo rezultatas.
Keistas, mistinis pjesės siužetas pasakoja apie našlaičius Diuranus - tris brolius ir jų netikrą seserį Noemą, kurie po žaibo išlydžio netekę tėvų gyvena uždaroje savo bendruomenėje. Veiksmas prasideda tada, kai po savo dainininkės veiklos į namus sugrįžta sunkiai serganti, naktimis švytinti sesuo. Į brolių ir sesers pasaulį kėsinasi nematoma grėsmė - miestelio gyventojai, trokštantys bent prisiliesti prie gandų ir paslapties skraiste apgaubtos Noemos.
Diuranų šeima turi keistą, tėvų paliktą instrumentą dir dirą, kuriam patikimos slapčiausios mintys, svajonės ir išpažintys. A.Jankevičiaus režisūrinėje versijoje dir diro vaidmenį atlieka pliušinis meškinas - jam skirta sugerti personažų vidinius monologus ir mintis.
Spektaklyje vaidina jaunų aktorių, netrukus gausiančių aktorinio meistriškumo magistro diplomus, kursas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje išugdytas profesorės Algės Savickaitės. Sudėtinga „Paskutinės Diuranų dainos“ struktūra - kietas riešutas tiek jauniesiems aktoriams, tiek A.Jankevičiui. Staigių veiksmo posūkių nebuvimas lemia tai, jog visas spektaklio krūvis užgriūna aktorių pečius.
Kad išryškėtų trijų brolių charakterių skirtumai, jaunieji aktoriai įdeda daug pastangų ir energijos.
Pavyzdžiui, vyresniojo brolio Roko personažą įkūnijęs Artūras Sužiedelis, pastorinęs ir suspaudęs balsą, visą savo išvaizdą konstruoja taip, kad iš tolo matytųsi jo, kaip vyresnėlio, lyderystė. Aleksandras Kleinas, kurdamas viduriniojo brolio Viljamo personažą, savo išoriškai agresyviu stotu ir girgždančiu balsu tarytum įspėja apie jame slypintį valdžios troškimą (vėliau Viljamas sumuša Roką). Laurynas Perkumas Jaunėlį Fredą-Žilį vaizduoja remdamasis archetipiniu „trečiojo brolio“ įvaizdžiu - matome naivų, vyresnių brolių stumdomą, jautrų kvailelį. Šių vyriškųjų personažų veiksmo linija dažnai sudaro ne realios, apčiuopiamos peripetijos, o prisiminimai ir vidiniai monologai. Kad žiūrovams netektų jų nuobodžiai klausytis, Diuranų išpažintis (spektaklio kūrėjai taip įvardina „Diuranų dainos“ žanrą) paįvairinama tai pantomiminėmis, tai choreografinėmis intermedijomis. Aktoriams tenka ne tik fiziškai aktyvus veiksmas, bet ir užduotis „nepasiklysti“ tarp savo šaržuotų, hipertrofuotų personažų savybių: paskutinėse scenose, stebėdami prakaitu išpiltus Diuranus, kartu su aktoriais „gauname pompą“.
Neringa Nekrašiūtė Noemos ligą ir mistišką, keistomis aplinkybėmis atsiradusį švytėjimą perteikia labai savotišku būdu: stovėdama nugara į žiūrovus. Dar jai tenka keletą kartų pereiti per sceną ir švelniai braukiant per miegančių brolių veidus padainuoti. A.Jankevičiaus sprendimu kairiajame scenos kampe įkurdinamas dar vienas brolius kiršinančios ir vienijančios Noemos pavidalas - visą laiką pianinu skambinanti jos dublerė (Inga Mikutavičiūtė).
„Paskutinėje Diuranų dainoje“ jaunųjų aktorių dirbant su A.Jankevičiumi įgyta patirtis ir tokio žanro dramaturgija yra reikšminga ir jiems asmeniškai naudinga.
P.S. Įsivaizduodama, kad kalbu į pjesės veikėjų dir dirą, norėčiau ir aš atlikti žiūrovo išpažintį: mieli aktoriai, įkūnijantys Diuranų broliją, kitais metais tausokite savo sveikatos išteklius. Į orą išmesdami tiek energijos, varginate ir publiką.
 |
| Scena iš spektaklio „Moderatoriai”. Nuotraukos iš KVDT archyvo |
IV. Virtualios realybės tyrimas
Prieš pat sezono pabaigą Kauno dramos teatro Penktojoje scenoje pasirodė naujas spektaklis - „Moderatoriai“. Premjeros sumanytojas ir režisierius Andrius Kurienius, regis, pirštu dūrė į šiomis dienomis itin aktualią temą - mūsų paralelinį gyvenimą virtualioje erdvėje. Tokios temos pasirinkimas, kai, naujausiomis žiniomis, socialinio tinklalapio facebook.com narių skaičius atitinka trečios pagal dydį pasaulio valstybės realių gyventojų skaičių, parodo, jog spektaklio sumanytojas laiko užčiuopęs dabarties pulsą. Kad tas pulsas būtų dar gyvesnis, „Moderatoriai“ yra interaktyvus, atvirą diskusiją su savo žiūrovais siūlantis spektaklis. Į „Moderatorių“ elektroninę pašto dėžutę (jos adresas nuolat primenamas, juo rašyti raginama spektaklio programėlėje, plakate ir sceninio veiksmo metu) atkeliavusios įvairios žiūrovams internete nutikusios istorijos įtraukiamos į spektaklio siužetą. Toks aktyvus, kintantis „Moderatorių“ scenarijus tarytum užsimoja tapti socialiniu-psichologiniu tyrimu, abipusiu dialogu apie virtualaus bendravimo pobūdį ir padarinius.
A.Kurieniaus bendraautoriai - jauni aktorinio meistriškumo magistrantai, profesorės Algės Savickaitės kurso auklėtiniai - Gabrielė Aničaitė, Mantas Cegelskas, Saulius Čiučelis, Vytautas Gasiliūnas, Aleksandras Kleinas, Inga Mikutavičiūtė, Neringa Nekrašiūtė, Laurynas Perkumas ir Artūras Sužiedėlis (dalį šių jaunuolių matėme „Paskutinėje Diuranų dainoje“). Tai - potencialūs internetinės realybės gyventojai, šiai temai neabejingi dabartiniai žmonės.
Dailininkės Vilmos Galeckaitės-Dabkienės aprengti individualumą niveliuojančia, anoniminio „internauto“ uniforma - juodomis kelnėmis, raudonais golfais ir akiniais, ant ratukinių biuro kėdžių važinėjantys aktoriai tampa virtualaus tinklo gyventojų kariauna. Aktoriai trumpai pristato savo personažą: šiaip jau anoniminį, virtualios minios vienetą, bet drauge tam tikram požiūriui atstovaujantį interneto vartotoją.
Vienas teigia internete ieškantis kūniškų nuotykių, kitas - amžinos meilės, trečias neigia tokio bendravimo tikrumą, ketvirtas džiaugiasi galintis mėgautis aštraus liežuvio ir sąmojo laisve... Akimirką trunkanti vieno ar kito požiūrio personifikacija tuoj pat keičiama kokia nors trumpa istorija. Pavyzdžiui, dviejų jaunuolių internete vykstanti komiška antros pusės paieška. Šiai istorijai pasibaigus, seka kita. Pavyzdžiui, liguisto, maniakinio įsimylėjimo-šantažo istorija. Aktoriams tenka reaguoti operatyviai, spėti į kaleidoskopinį mizanscenų traukinį ir kas kartą persikūnyti į vienos ar kitos istorijos veikėją.
„Moderatoriuose“ gausu ir „atokvėpio“ minučių, kai aktoriai paliekami samprotauti apie internetą, virtualią realybę. Kaip galima suprasti, didžioji spektaklio teksto dalis parašyta scenarijaus autoriaus A.Kurieniaus. Tokiais momentais, kada sceninis veiksmas nėra aktyvus ir žiūrovas kviečiamas klausytis, ausis užgauna šiek tiek pretenzingi (pretenzija į kalbos vaizdingumą, palyginimus), kalambūriški, nors ir šiuolaikinį žargoną pasitelkiantys, juokelių nestokojantys, tekstai. Keisto, kiek negyvo iš aktorių lūpų skambančio teksto pojūtis vienaip ar kitaip nepalieka visą spektaklį.
Vladimiro Šerstabojevo sukurtos vaizdo ir šviesų projekcijos „Moderatorius“ tarytum labiau priartina prie nagrinėjamos temos , sustiprina jos įtaigumą. Kūrybinė grupė, nemažai laiko skyrusi gilinimuisi į virtualios ir realios tikrovės sampynas, pažeria ir tragikomiškų istorijų. Štai į kompiuterinius žaidimus paniręs paauglys nužudo savo motiną manydamas, kad jai dar liko dvi gyvybės. Kitos istorijos veikėjas, irgi kompiuterinių žaidimų auka, atvykęs į kaimą stebisi realiai auginamomis daržovėmis ir galvijais (komentaras apie internete paplitusią virtualų ūkininkavimą).
„Moderatoriai“ - aktualus projektas. Jauniesiems žiūrovams, internete tręšiantiems virtualių fermų laukus ir naktimis nemiegantiems nuo pokalbių svetainėse kunkuliuojančių melodramų, „Moderatoriai“ gali atlikti į juos atgręžto veidrodžio funkciją. Jaunoji publika patirtų (savęs) atpažinimo džiaugsmą, o drauge ir susimąstytų apie galimą socialinių tinklalapių keliamą pavojų jų privatumui.
Pasibaigusio 89-ojo KVDT sezono premjeros viena nuo kitos labai skiriasi tiek žanru, tiek tematika. Skirtumus taip pat išryškina ir itin įvairi visų keturių spektaklio kūrybinių grupių „kilmė“, teatrinė pasaulėžiūra, patirtis, individuali sceninė biografija. Tai, kad po KVDT stogu kuria jaunimas, liudija atvirą, ne grobuoniškai nusiteikusią teatro poziciją. O praėjusio teatro sezono žiūrovai gali džiaugtis grobio įvairove.
[1] - Antonas Čechovas, Nuobodi istorija. Apsakymai ir apysakos, „Palata nr.6“, Vilnius, 1982, p.255
