Balandžio 6 d. Lietuvos nacionalinės filharmonijos publika turėjo galimybę stebėti sinkretinį žanrą, operą-monodramą (sopranui, chorui, fortepijonui ir kameriniam orkestrui), kuri kanoninės klasikos gerbėjams tikriausiai buvo neįprasta. Tai „Tuščios valandos“ - pirmoji ispanų kompozitoriaus Ricardo Llorcos opera, kurioje autorius prabyla apie informacinių technologijų perteklių šiuolaikinio žmogaus gyvenime, ribų tarp realaus pasaulio ir virtualios erdvės nykimą.
Operos premjera įvyko 2007 m. Benidormo festivalyje Ispanijoje, vėliau buvo statoma Berlyno, Sankt Peterburgo, San Paulo, Niujorko ir kitose scenose. Lietuvoje šis pastatymas ne pirmas. Lietuviška premjera įvyko 2020 m. Klaipėdos koncertų salės rengiamame festivalyje „Permainų muzika“ ir sulaukė daug teigiamų atsiliepimų bei pageidavimų išvysti dar kartą. Naujo pastatymo iniciatoriumi tapo žymus lietuvių kilmės ispanų dirigentas Alexis Soriano, jau ne kartą dirigavęs veikalą. Pasak jo, pastatymas yra šiuolaikiškas ir puikiai perteikia veikalo subtilumą ir jautrumą. Pastatymo režisierė Loreta Vaskova, kostiumų dailininkė Žaneta Černė, vaizdo projekcijų autorius Rimas Sakalauskas.
Per muziką ir tekstą Llorca pasakoja skausmingą vienišos moters, stipriai priklausomos nuo virtualios realybės, istoriją. Ji neranda (galbūt ir neieško?) savo vietos šiame pasaulyje, beviltiškai grimzta į internetinę erdvę, tampančią jos vienintele realybe. Veikėjos dvilypumą ir skirtingų jausmų išraišką puikiai atspindėjo išmintingas režisierės L. Vaskovos sprendimas padalinti solistės partiją dviem atlikėjoms - sopranui (Agnė Stančikaitė) ir aktorei (Monika Valkūnaitė). Nors toks sprendimas galėjo kelti fragmentiškumo ar chaotiškumo pavojų, išorinis atlikėjų panašumas (ūgis, šukuosena, apranga ir kt.), judesių sinchroniškumas ir nustebino, ir sujungė skirtingų kalbų (anglų, italų ir ispanų) šnekamuosius bei dainuojamuosius tekstus į vieną organišką visumą, padėjo atskleisti skirtingas veikėjos būsenas. Abi atlikėjos - tikros profesionalės: džiugino švariai ir jautriai atliekama sudėtinga soprano partija, aktorė įtaigiai perteikė žodžius ir judesius. Atlikėjoms pritarė puikūs muzikantai - Klaipėdos kamerinis orkestras (vadovas Mindaugas Bačkus) ir vokalinis ansamblis „Singchronize“ (vadovas Egidijus Kaveckas), stilingai papildę siužetą moderniu ir postmoderniu skambesiu, konsonansiniais renesansiškos muzikos fragmentais.
Pasak Llorcos, operos siužetą įkvėpė tikra istorija, nutikusi jo kaimynystėje gyvenusiai moteriai. Kiekvieną penktadienį savo namuose ji priimdavusi tą patį svečią, su juo vakarieniaudavusi, šokdavusi ar gerdavusi. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad ji nuolatos buvo viena, o visus metus ją lankydavęs draugas tėra fantazijos vaisius. Šios istorijos kompozitoriui net neprireikė koreguoti, tereikėjo pridėti vieną detalę - internetą. Taip ši situacija, iš pirmo žvilgsnio absurdiška, tapo aktuali daugeliui. Stebint scenoje besiblaškančią veikėją, vėluojančio prisijungti draugo laukimą, sumišusias jos emocijas ir išgyvenimus, natūraliai norėjosi ją užjausti. Taip pat atrodė, kad ji kalbasi ne su kitu asmeniu, esančiu kitoje ekrano pusėje, o su nelaiminga savimi: išore džiaugėsi besidalindama savo fantazijų pasauliu, o vidumi šaukė iš vienišumo ir nevilties. Klausytojams su šypsena veide veikėja kartojo, koks brangus yra penktadienio vakaro laikas, kai ji turės galimybę pabėgti nuo realybės į daug patrauklesnį internetinį pasaulį. O auditorija suvokė, kad tas laikas išties yra tuščios valandos, draskančios neužgyjančią moters vienišumo žaizdą. Liūdna, nes ir moteris tai puikiai suprato, tačiau melavo pati sau. Ji atsisveikino su savu draugu (ir žiūrovais), tardama „iki kito penktadienio“, leisdama tuščioms valandoms užvaldyti jos gyvenimą.
Šią skaudžią situaciją nepriekaištingai išryškino ir veikalo muzika, atliekama kamerinio orkestro ir vokalinio ansamblio. Minimalistiškai besikartojančios melodinės bei ritminės figūros tarsi perteikė intensyvią laiko tėkmę, besikeičiančias atlikėjų emocijas. Nesustabdomą laiko tiksėjimą priminė sekundžių ritmu atliekamas fortepijono (Gaivilė Simaitytė) motyvas, o jį neretai lydėjusios smuiko gaidos aukštame registre tarsi pabrėžė tų sekundžių, minučių ar valandų trapumą. Na, o operos leitmotyvas, nuolat kartojamas vokalinio ansamblio - „todo va bien“ („viskas gerai“), pirmoji frazė, kurią tuomet ištarė kompozitoriaus kaimynė į jos namus įžengus policijos pareigūnams, - dar kartą liudijo situacijos beviltiškumą.
Šis renginys Nacionalinėje filharmonijoje puikiai atliko savo (o kartu ir viso meno) paskirtį kalbėti (ar netgi šaukti!) apie aktualias problemas, kurių nepaisymas gali pridaryti nemažai žalos. Šiais laikais internete praleidžiame didelę dalį savo laiko: apsiperkame, pramogaujame, bendraujame, draugaujame. Ir net nesusimąstome, kad šis laikas neretai yra tik tuščios mūsų gyvenimo valandos.
