Nepasakyčiau, kad desperatiškas priešinimasis nusistovėjusioms formoms yra ar bent kurį laiką buvo tikrasis Artūro Areimos kūrybos veidas. Tas priešinimasis atrodė kažkoks „išspaustas“, pernelyg monotoniškas, vienspalvis. O lyg ir akivaizdūs bandymai sunervinti auditoriją - dirbtiniai, paviršutiniški, vaikiški - tikrai neištrūkdavo iš pačių režisieriaus sielos gelmių. Juk iš tiesų taip ir liko neaišku, kas jį nervina, kam ir vardan ko per įvairiausius šablonus, keiksmus ir orgijas būdavo prieštaraujama. Tokį abstraktų polinkį priešintis, remiantis psichologu Fritzu Riemannu, galima būtų pavadinti isteriško teatro apraiška. Jame „visuotinai galiojanti, privaloma tvarka daugiausia išgyvenama kaip laisvės apribojimas, todėl, jei įmanoma, yra atmetama ar jos vengiama. Tad siekiama laisvė labiau yra laisvė nuo ko nors nei laisvė kam nors“.[1]
Naujausio spektaklio „Po ledu“ premjera, vykusi OKT studijoje, kuo aiškiausiai parodo, kad labiausiai režisierius prieštarauja pats sau. Kurį laiką stebėję jo „griaunamuosius“ darbus, šį kartą turime persiorientuoti atgal į tradicinio teatro mokyklą. Tai, kad pasirinkta ne klasikinė, o šiuolaikinio vokiečių dramaturgo Falko Richterio 2004 metais parašyta pjesė „Po ledu“, situaciją tik dar labiau apsunkina. Dešimties metų senumo įvykiai visuomet rodosi labiau išėję iš mados nei šimtmečio. Jie, dar neseniai buvę atradimas, pradeda dvelkti seniokiška didaktika, primygtiniu visiems žinomų tiesų kartojimu. Statyti tokią pjesę tarnaujant tekstui - tiesiausias kelias suvaryto, atgyvenusio teatro link.
Kažin ar galime ramiai sau analizuoti kad ir mineralinio buteliukų, užklojusių „scenos“ grindis,ar daugybės mikrofonų vienoje ir kitoje vietoje reikšmę. Ar nesijausime įžeisti, pažeminti? Ar nebus per paprasta priskirti jiems vienas ar kitas reikšmes? Viskas čia sudėliota labai tvarkingai: viena po kitos seka apgalvotos ir nudailintos scenos, minimali scenografija tarnauja įvaizdžio klestėjimo temai, o aukščiau kabančiuose ekranuose ir taip raiškiai į mikrofoną sakomą tekstą pabrėžia jį iliustruojantys vaizdai (videomenininkas - Kornelijus Jaroševičius). Nuobodu, tvarkinga, ritmiška, apgalvota... Gal net produktyvu ir, kaip šiuo atveju turbūt priklauso, be meilės.
Aišku, gal ir norėtųsi kiek pritildyti Dovydo Stončiaus - Karlo Spindulio rėkimą bei pasiginčyti dėl tam tikrų, labai jau mokyklinių scenų... Ar pagirti pagrindinį veikėją Paulių Nieką atliekančio aktoriaus Roko Petrausko švarią, gan įtaigią vaidybą. Visgi nė viena atskira detalė neatrodo esminė, dėmesio verta. Juk labiausiai kliūna pati visuma - Artūro Areimos teatro gebėjimas kone pabrėžtinai užtikrintai, stačia galva skrieti bet kuriuo keliu, į bet kurią pusę. Drąsiai ginti visai nesvarbu ką ar nešioti vis kitą veido kaukę, taip pat nesvarbu kokią. Vieną dieną keiktis, o kitą, lyg niekur nieko, jau pamokslauti; tai griauti, tai atstatyti nusistovėjusias teatro formas. Rodos, taip isteriškai vengiama bet kokių suvaržymų, kad tenka kas kartą sugriauti ne tik svetimas, bet ir savo pačių nuostatas. Bėgti nuo bet kokios atsakomybės, nuo bet kokio savojo teatro idėjos išbaigtumo, ką jau kalbėti apie vėliavą. Tačiau kaip tik šis pėdų mėtymas, bet kokios idėjinės logikos stoka ir verčia kas kartą suvokti Areimos kūrybą kaip visumą. Mes negalime atsiriboję žvelgti tik į vieną spektaklį, nes jis pernelyg ryškiai prieštarauja prieš tai buvusiam, o ši prieštara reiškia paprastą nusistatymą - „esame laisvi ir mums neprivalomas joks nuoseklumas“.
Visgi, nuoseklumo išvengta dėl paprastų priežasčių. Dėl to, kad nė viena šio teatro mintis ar jo pasirinkta forma nėra tikra, kad jis paprasčiausiai matuojasi tai vieną, tai kitą pozą. Jis net pats nemato reikalo tikėti savimi. Iš tokios vidinės tuštumos kilusios laisvės dėka jis gali drąsiai kabintis į bet kokią medžiagą, atsitiktinumo tvarka ją griauti arba ja sekti bei visada pasilikti saugioje, atsiribojusio, uždaro visažinio pozicijoje.
Galų gale kiekvieną Areimos spektaklį kažkam tenka pavadinti provokacija. Juk jo darbų poveikis nuolat būna atvirkštinis. Tai, kas turi sukrėsti - migdo, kas pretenduoja atskleisti šiandieną - pasenę. Štai po šio darbo kaip tik vyresnio amžiaus žiūrovai šnekėjosi apie tai, koks šis spektaklis bus naudingas jaunimui... Visada lieki apgautas, ištuštėjęs ir ištroškęs (nuolat viską pažodžiui darą šio teatro kūrėjai gana taikliai padėjo ant žiūrovų kėdžių po mineralinio vandens buteliuką), tad, galimas daiktas, ir pasipiktinęs.
Paradoksalu, kad spektaklis „Po ledu“ apie tai ir yra. Paulius Niekas bliuzo ritmu (kompozitorius - Artūras Bumšteinas) išsako-išdainuoja paskutinį, svarbiausią savo monologą: „Tai juk visai ne mano gyvenimas, bet vis tiek jį gyvenu tik dėl jūsų, kad jums visiems būtų geriau, o kitas gyvenimas, kurio dabar negaliu gyventi, nes neturiu laiko ir vis nepataikau ant tūpimo tako, tą gyvenimą gyvensiu kada nors, kažkur kitur, savyje, dabar, tuo pat metu, mintyse, kažkaip, nesvarbu,...“ (vertė Jūratė Pieslytė). Tuo tarpu kitame scenos gale Dovydas Stončius guli ant stalo ir beviltiškai jį dulkina.
Norėtųsi palinkėti AA teatrui galų gale tokiems ritmingiems judesiams susirasti ką nors sau gyvo ir tuo pačiu nebūti stalu tekstui. Gal jau metas baigti šį AA teatro kūrybos, kaip sako režisierius, prologą, į kurį turbūt sutalpinta ir pora epilogų, bei pereiti prie pirmosios dalies, kur vietoje abstraktaus kategoriškumo atsirastų kad ir santūresnė, bet ganėtinai tvirta pozicija.
[1] Fritz Riemann, Pagrindinės baimės formos, Alma littera, 2010, p. 213.
