Skiriamasis režisierės Uršulės Bartoševičiūtės spektaklių bruožas - klasikinių kūrinių perdirbiniai: Antono Čechovo pjesių spektaklyje „Sniegas. Moteris. Dvikova“ (2019) pagal slovakų dramaturgo Viliamo Klimáčeko pjesę „Čechovas - boksininkas“, biblinės Kaino ir Abelio istorijos bei George'o Gordono Byrono misterijos „Kainas“ transformacija spektaklyje „Iš kūno ir kraujo“ (2020) pagal Mato Vildžiaus dramaturgiją bei Henriko Ibseno „Hedos Gabler“ perkūrimas naujausiame režisierės spektaklyje „Sprendžiant Hedą“ pagal amerikiečių dramaturgo Jono Kleino pjesę. Šie postmodernūs tekstai lemia žaidybišką, pastišu ir eklektika pasižymintį Bartoševičiūtės spektaklių stilių. Diplominis režisierės magistrantūros studijų spektaklis „Requiem for a woman“ (2020) pagal Majos Pelević pjesę rodo jos domėjimąsi feminizmu. Ši perspektyva ryški ir Vilniaus mažajame teatre pastatytame spektaklyje „Sprendžiant Hedą“ (premjera 2020 m. lapkričio 26 d.). Jo įrašas, gruodžio 3-13 d. rodytas portale „Delfi“, leido išvengti tiesioginėms transliacijoms būdingų trikdžių bei laisvai pasirinkti žiūrėjimo valandą.
Mažojo teatro scenai kurtą spektaklį siekta nufilmuoti kokybiškai, naudojant kelias kameras, keičiant planus. Tačiau tai sumažino kai kurių elementų įtaką, ypač nukentėjo scenoje esančio ekrano ir per jį transliuojamo užkulisinio veiksmo bei videoprojekcijų (videomenininkė Ieva Gražytė) poveikis, užtat išryškėjo aktoriai bei jų sukurti personažai.
Jono Kleino pjesėje „Sprendžiant Hedą“ (iš anglų kalbos vertė Aleksandra Fominaitė) Heda priešinasi Ibsenui ir maištauja prieš jo sumanymą. Ji trokšta išsilaisvinti iš savęs pačios ir pjesės lemties: nenori būti tokia, kokią ją sukūrė dramaturgas, ir nenori mirti. Ji bando užkirsti kelią tragedijai, mėgina išvengti Eilerto Liovborgo, nesudeginti jo rankraščio, bet, nepaisant jos pastangų ir teksto kupiūrų, siužetas rutuliojasi pagal Ibseno planą. Amerikiečių dramaturgas sumaniai ir šmaikščiai perrašo klasikinį tekstą: Hedos eilutėse gausu anachronizmų, šiuolaikinio žargono. Išlaikant norvegų dramaturgo sukurtą karkasą, pjesės prasmės sušiuolaikinamos: jos tiesmukesnės, kai kurių personažų motyvai atskleidžiami be užuolankų. Iš visų veikėjų tik Heda supranta, kad yra pjesės personažas, atmintinai žinantis įvykių seką ir tūkstančius kartų finale nusišovęs, kiti taip savęs nesuvokia. Šis sąmoningumas ją izoliuoja ir pasmerkia kovai.
Spektaklio kūrėjai nuosekliai įgyvendina Kleino tekstą. Hedą Gabler kuria aktorė Kamilė Petruškevičiūtė, išsiskirianti iš kolegų savo stotu, balsu ir manieromis. Jos Heda - įžūli, stačiokiška, vulgari ir tiesmuka, bet nuoširdžiai siekianti nugalėti dramines aplinkybes ir išsilaisvinti iš Ibseno bei kitų sukurto savo įvaizdžio. Paradoksalu, bet čia ji - ir visiškai kitokia Heda, ir kartu tokia pat patraukli kaip įprasta. Kurdama pagrindinę veikėją Petruškevičiūtė derina gudrumą ir atsainumą, taip pat parodo ją jautrią ir švelnią. Heda ir čia ima manipuliuoti kitais ir juos kontroliuoti, bet šį kartą jos motyvas ne nuobodulys, maištas, pavydas ar negebėjimas atsispirti destruktyviems geismams, bet išgyvenimas. Visai kitokia nei prieš dvidešimt metų sukurta asketiška ir militaristinė Jūratės Onaitytės Heda, ji primena iš gatvės į sceną įžengusią šiuolaikinę jauną moterį, bet dabarties laiko atspindį drumsčia istorinė viso šimtmečio Hedų atmintis, trukdanti jai atrasti savo nūdienos tapatybę. Tai pabrėžia ir jos kostiumai: aksominis raudonas treningas ir sidabriniai aukštakulniai bateliai, ištaigingas žalias kelnių kostiumas su XIX a. pabaigos suknelių elementais bei melsvas, kimono primenantis chalatas.
Pradžioje Heda tarsi gimsta iš raudonos Mažojo teatro uždangos, iš jos išnirusi išpažįsta, kaip skausminga kasnakt daugiau nei šimtą metų mirti skirtingose pasaulio scenose. Savo žmogžudyste ji apkaltina Ibseną. Pakilus uždangai pjesės siužetas rutuliojasi lygiai taip pat kaip klasikinėje pjesėje, nors Heda ir stengiasi pakeisti įvykius. Kiti veikėjai nepaliauja stebėtis, Hedai vis pasakant kokį nors jiems negirdėtą žodį, sąvoką ar posakį, užsimenant, kad čia vaidinama pjesė. Heda visada buvo įžūli ir kitokia, tad aplinkinių reakcija į jos akibrokštus atrodo natūrali ir kartu komiška.
Gudrus postmodernus žaidimas, keliantis klausimus apie moterų vaizdavimo teatre tradicijas, jų tapatybės kūrimą iš vyriškos perspektyvos, jų padėtį patriarchalinėje visuomenėje bei Ibseno feminizmą, neužgožia psichologinių personažų santykių bei leidžia juos permąstyti. Šaržuodama veikėjus režisierė palieka vietos ir psichologinei dramai. Santykiai tarp veikėjų išlieka panašūs į Ibseno sukurtus, tik atsikračius užuominų vaizduojami šiuolaikiškai tiesmukai. Ryšys tarp Hedos ir trijų vyrų tampa atvirai seksualizuotas, o dėl jos sąmoningumo savo pačios atžvilgiu santykis su teta Julija ir Tėja Elvsted įgyja kitokių niuansų.
Ir Kleinas, ir Bartoševičiūtė švelniai šaržuoja Ibseno sukurtus vyrus. Teisėjas Brakas vaizduojamas kaip ištvirkęs dendis. Jo kaktą puošia vešli, vylinga garbana, jis vaikšto plevėsuodamas prašmatnaus palto skvernais. Vytautas Rumšas jaunesnysis jam suteikia manipuliatoriaus savybių ir kartu žavesio. Su juo Heda žaidžia, linksminasi, bet iš tiesų jį niekina. Tomo Kliuko Jorgenas Tesmanas - nuobodus ir kruopštus mokslininkas vidutinybė, neturintis platesnių užmojų ir vaizduotės. Heda valdo jį tarsi savo arklius: maitina cukrumi, dresuoja, bet pasinaudojęs proga jis perima iš jos vadžias ir priverčia tenkinti savo norus. Ji niekada jo nepamils, bet jis gali jai padėti išsigelbėti iš Ibseno sumanymo.
Stipriausiai čia traktuojamas Eilertas Liovborgas. Netvirta eisena, žydrai žalsvos aksominės kelnės, minkšti, išplaukę judesiai pabrėžia jo ištižimą, bevališkumą, pakrikimą ir silpną charakterį. Jo genijaus žavesys ironizuojamas. Jis - destruktyvus žmogus. Savo veikėjui aktorius Karolis Kasperavičius suteikia karščiuojančią šypseną ir prie beprotybės slenksčio atsidūrusio vizionieriaus žvilgsnį. Jis praeitį painioja su tikrove, realybę su iliuzijomis, yra išvargęs nuo savęs paties. Šis ekscentriškas vyras - Hedos silpnybė. Norėdama išlikti gyva, ji turi nugalėti potraukį ir aistrą jam.
Kitos moterys, Tėja ir teta Julė, kaip įprasta - Hedos priešingybės. Mirtiną nuobodulį Hedai varanti teta nori ją įsprausti į tradicinės šeimos ir moters vaidmens rėmus. Eglė Gabrėnaitė pabrėžia savo veikėjos išdidumą, vilkėdama juodą suknią ji įgyja lemtingos didybės, pranašaujančios Hedai nesėkmę. Rožinę, iš lovatiesės sudygsniuotą suknelę vilkinti Tėja - naivi, tačiau drąsi. Adelė Šuminskaitė pamažu atskleidžia savo veikėjos jausmus ir motyvus: iš pirmo žvilgsnio kukli ir nuolanki, ji pasirodo esanti emocinga ir beatodairiška. Šioje versijoje Heda Tėjai pavydi ne jos įtakos Liovborgui ar gebėjimo nepaisyti savo reputacijos, bet nepatyrimo - vaikiškai naivaus, idealizuoto žvilgsnio į pasaulį, netemdomo praeities. Būtent santykis su ja parodo, kaip Heda stengiasi save kontroliuoti, valdyti savo impulsus, pažaboti senus elgesio modelius, siekdama būti kitokia.
Kaip ir ankstesniuose Bartoševičiūtės spektakliuose, personažų charakterius tiksliai apibūdina istorinėmis ir kultūrinėmis nuorodomis pasižymintys Liucijos Kvašytės kostiumai, jiems išryškėti leidžia daug tuščios erdvės bei tylos paliekanti scenografija ir muzika (scenografas Lukas Strolia, kompozitorė Marija Paškevičiūtė). Dešinėje prie grimo stalelio Heda padažo Tėją kaip paleistuvę. Kairėje grodama fortepijonu parodo savo jausmingumą, čia ji ir monotoniškai išniekinama, ritmiškai džeržgiant stygai. Šias dvi salas juosia juodu plastiku aptraukti šieno blokai, scenos gilumoje - indauja, o ekrane matomi užkulisiuose sėdintys aktoriai. Spektaklyje teatro mechanizmas tai apnuoginamas, atskleidžiant sukurto pasaulio dirbtinumą ir skatinant kritiškai atsiriboti nuo jo veikėjų, tai vėl triumfuoja iliuzijos galia, priversdama įsijausti į personažų santykius ir jausmus.
Spektaklis „Sprendžiant Hedą“ - sumanus postmodernus žaidimas, įdomus ne tik feministiniu požiūriu į moterų vaizdavimą mene bei kaip intelektinė mįslė apie personažo gyvastingumą, bet ir kaip psichologinė drama, kurios pagrindinė veikėja Heda grumiasi su savimi, mėgindama peržengti savo emocijų ir elgesio šablonus. Feministinis nusiteikimas padeda Hedai kovoti dėl savo išlikimo, bet ar jai pavyks išsivaduoti iš savęs?
