Brolių Presniakovų „Hungaricum“ Nacionaliniame dramos teatre
Naują sezoną Nacionalinis dramos teatras atidarė jau net banaliai kultiniais vadinamų brolių Olego ir Vladimiro Presniakovų pjese „Hungaricum“. Šis dramaturgų duetas, Lietuvos teatro žiūrovams žinomas nuo Oskaro Koršunovo spektaklio „Vaidinant auką“, nesismulkindamas drebia publikai amžinąsias tiesas. O šios tiesos atsiranda pačiomis netikėčiausiomis aplinkybėmis. Šįkart veiksmas vyksta Austrijos ir Vengrijos pasienyje, o jei dar prisiminsime XX a. prieškarį, - tuomet egzistavusios Austrijos-Vengrijos širdyje. Kažkokia Dievo pamiršta vieta, kur niekas nepastebės, kad dėl krizės atleistas prekiautojas automobiliais apsimes policininku, Mozartu persirengęs austras bandys „prastumti“ narkotikus, o šalia blaškysis visų toleruojama beprotė. Šioje aplinkoje įkalinę tokių personažų kompaniją dramaturgai traktuoja pasaulį kaip tautinės nesantaikos žaidimų aikštelę.
Spektaklio scenografiją (Laura Luišaitytė) sudaro tai kinų restoranu, tai Diulos (Šarūnas Puidokas) namais pavirstančių kioskų eilė. Šis scenovaizdis tiesiogiai rodo, kokia skurdi aplinka verčia veikėjus nertis iš kailio, kad tik gautų nors kiek šlamančiųjų. Kažką ankstesnio reiškia Merginos pastangos su savo filmu užkariauti Kanus ir Diulos rūpestis žmona Eva (Diana Anevičiūtė) - lėliškai tobula namų šeimininke, kurios didžiausia tragedija - darbo netekęs vyras.
Gaila, kad režisierė eina lengviausiu keliu - tiesiogiai perskaitydama tekstą, tarp žodžių neieškodama Presniakovų paliktų prasmių, tad ir pjesės prasmės jai sprūsta iš rankų. Spektaklyje matomi tik keli režisūriniai sprendimai, o aktoriams paliktas didžiausias krūvis kurti ir įterpti savo personažus į spektaklio visumą. Tačiau aktorių pasirinkimas lemia šiokį tokį spektaklio spalvingumą - į spektaklį įtraukti nauji LNDT trupės nariai, jaunieji Tumino kursą baigę aktoriai, Martynas Nedzinskas (Vaikinas) ir Miglė Polikevičiūtė (Mergina). Kad jie apdovanoti talentu, buvo matyti dar kurso darbuose, bet šįkart abu atrodė gana sutrikę, dar nelabai atradę savo personažų sprendimo būdų, todėl ir jų meilės linija liko iki galo nepateisinta. Viena iš sėkmingiausių jaunųjų aktorių scenų - patyčios iš vienas kito tautos, - čia keiksmažodžiai, kitaip nei daugumoje lietuviškų pastatymų, skambėjo organiškai, nesukėlė nesmagumo jausmo.
Šarūno Puidoko Diulos vaidmuo - vienas iš didesnių šio spektaklio laimėjimų. Po nemažos pertraukos gavęs pagrindinį vaidmenį, aktorius nepraleido progos organiškai perteikti daugiasluoksnį veikėją. Jo kitimą stebėti įdomiausia, nes būtent jis dėvi daugiausiai kaukių: pasirodo kaip priekabus policininkas, mylintis vyras, bejėgis bedarbis, tiesas skelbiantis išminčius. Tuo tarpu Vitalijos Mockevičiūtės Šara ir pamišimo, ir sveiko proto scenose atrodė vienodai - rėksminga, vulgari ir nimfomaniška. Pjesės pabaigoje autoriai pateikia paradoksą - Vaikiną ir Šarą išgelbsti tas visus apgaudinėjęs Diula.
Po spektaklio labiau linksti analizuoti dramaturginę medžiagą, o ne režisūrinius sprendimus, nes būtent tekste esama daugiau kodų, kurių R. Kudzmanaitė sceninėje interpretacijoje neiššifavo. Žinoma, pagirtina, kad statoma nauja ir aktuali dramaturgija, bet ar pakanka tokio pasirinkimo, kai spektaklis nepasiekia pjesės kokybės lygio? Be to, scenos kūrinys kartais pavojingai balansuoja ant neskoningo vulgarumo ribos, ką lemia tas pats pernelyg tiesioginis teksto perskaitymas. Vietomis be reikalo rėkiama, dėl to stebėti spektaklį sunkoka. Tad ir Šaros drama dėl vyro žūties lieka nepaveiki ir net iki galo neaiški, kaip ir Vaikino bei Merginos santykiai, virstantys meile, paslėpta po sarkazmo kauke.
Nepaisant režisūros trūkumų, aktoriai išlaiko neblogą spektaklio tempą, o paskutinėje, Diulos mirties scenoje trys aktoriai sukuria prikaustančią mirties laukimo atmosferą. Šara - nebe rėksminga beprotė, Vaikinas - nebe sarkazmu besiginantis diletantiškas narkotikų pardavėjas. Vaikinas lūžtančiu balsu veikiau išdeklamuoja, nei išdainuoja muzikinį spektaklio leitmotyvą - vengrų liaudies dainą. Mirties akivaizdoje visi stereotipai ir nesantaika nebeturi prasmės. Gal galime tikėtis, kad merdėjančio Diulos kalbą į širdį įsideda Vaikinas, virtęs grifonu? Vengriškos dainos leitmotyvas ir paskutinė aktorinė scena pasakė daugiau nei visi spektaklio režisierės sprendimai.
Šalia skaudžiai akcentuojamos realybės dramaturgai įveda mitinių motyvų. Tai Mozešas - Mozė, turintis išsivežti Šarą iš tos pasienio „skylės“, bet šis biblinis veikėjas šiandienės kultūros fone transformuojasi į tolimųjų reisų vairuotoją, na, tiesiog „furistą“, tad ir „pažadėtoji žemė“ čia virsta neaiškios reputacijos klubeliu. Dar ir lobių saugotojas grifonas kaip savo pamirštos tapatybės, bendrumo, tikėjimo simbolis. Visą spektaklį veikėjai niršta vienas ant kito, nes tu vokietis, tu vengras, tu austras, ir tik pabaigoje trumpam suvokia - juk mes visi šioje žemėje esame lygūs. Tik kuo gali tikėti, jei visi, kuriais labiausiai pasitikėjai, tave nuvilia? Ar išvis įmanomas toks gyvenimas?
Viename iš pasisakymų broliai Presniakovai minėjo, kad pjesę kiekvienas turėtų suvokti kitaip. Man tai buvo pjesė apie tautinės nesantaikos paženklintus ir išskirtus žmones, tik akimirkai susivienijančius mirties akivaizdoje. O klausimas, apie ką buvo R. Kudzmanaitės spektaklis, man taip ir liko neatsakytas.
