Įsijausti į kitą

Ieva Tumanovičiūtė 2024-05-16 7md.lt, 2024-05-03
Scena iš spektaklio „Dviejų Korėjų susijungimas“, režisierius Artūras Areima (Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2024). Donato Stankevičiaus nuotrauka
Scena iš spektaklio „Dviejų Korėjų susijungimas“, režisierius Artūras Areima (Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2024). Donato Stankevičiaus nuotrauka

aA

Prie grimo stalo besiskiriančių moterų, nežiūrinčių viena į kitą, pora: viena kalba veidrodžiui, kita atsako įsmeigusi žvilgsnį į tolį; balto šilkinio chalato gobtuvo išryškintos raudonos prostitutės lūpos; kunigo ašara; violetinė vyriausios sesers suknelės spalva – tai tik keli kiekvienam žiūrinčiajam individualūs, į atmintį įstringantys elementai iš balandžio 20 d. Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) įvykusios režisieriaus Artūro Areimos spektaklio „Dviejų Korėjų susijungimas“ pagal prancūzų dramaturgo Joëlio Pommerat pjesę (vertė Akvilė Melkūnaitė) premjeros. Tai trečias matytas šio dramos kūrinio pastatymas Lietuvoje. 2018 m. su Klaipėdos jaunimo teatro aktoriais jį režisavo Kamilė Gudmonaitė, o 2023 m. spalį Vilniaus senajame teatre parodytas režisierės Monikos Klimaitės variantas. Areimos spektaklis iš jų išsiskiria didžiuliu mastu – keturių valandų trukmės Didžioje scenoje vykstančiame reginyje dalyvauja per dvidešimt aktorių.

Perpus trumpesniame Klimaitės spektaklyje Pommerat pjesę suvaidina, o tiksliau – tarsi vaikai sužaidžia keturi aktoriai. Iš visų pusių vaidybos aikštelę iš arti apsupusiems žiūrovams skirtingais momentais išryškėja vienas ar kitas aktorius, jo veidas – tai kuria stiprų emocinį ryšį. Didžiulio masto Areimos spektaklyje aktorių prie žiūrovo priartina kameros. Veiksmas scenoje ir ekrane tampa lygiavertis. Ne viename epizode aktoriai vienas su kitu bendrauja per atstumą, o kalbėdamiesi nežiūri vienas į kitą, bet juos sujungia ekranas (vaizdo dailininkas Kristijonas Dirsė). Tokios mizanscenos – ne tik techninė vaidyba kamerai, bet ir prasminis akcentas, pabrėžiantis emocinį veikėjų nutolimą.

Aštraus provokatoriaus įvaizdį turintis Areima šįkart ne ardo, bet paklūsta pjesei. Aštuoniolika Pommerat dramos kūrinio fragmentų statomi neskubant, papunkčiui, įsigilinant į kiekvieną dalį, atsisakant vos vienos. Režisierius beveik nepastebimai sukeičia vietomis kai kuriuos pjesės epizodus taip, kad sustiprintų jausmingus, jautrius momentus ir galiausiai finale manifestuotų neironišką požiūrį į meilę. Jautrų spektaklio pabaigos tašką deda aktoriaus Gyčio Laskovo vaidinamas Seržas, kantriai lankantis atminties netekusią žmoną Sesilę (Martyna Gedvilaitė) ir iš visų jėgų mėginantis ją suprasti.

Pommerat pjesė – tarsi rinkinys saldainių, kuriuos iš maišelio traukia aktoriai, nekantraudami pasigardžiuoti. Kiekvienas kūrinio epizodas ne tik sujungia tai, kas atpažįstama, net banalu, su tuo, kas stebina, bet ir pasižymi staigiu pokyčiu, leidžiančiu aktoriams atverti platų emocijų spektrą. Spektaklyje suburti skirtingų kartų aktoriai kiekvieną dalį kuria su atida. Vieni pasirodo vos viename fragmente, kiti vaidina keliuose ar daugiau. Ne vienam parinkti priešingi personažai. Tarkim, aktorė Ugnė Žirgulė vienoje scenoje vaidina šaltą motiną, kitoje į karą neleidžia savo sūnaus. Vienoje dalyje meilužį suvaidinęs Andrius Alešiūnas kitoje tampa išduotu vyru; aktoriui ypač pavyksta kurti nežemiškus veikėjus, šmėklas. Spektaklyje vaidmenų gausa – nuo šaržuotos nuotakos, iš apmaudo dūzgiančios tarsi bitė, iki neįgalios moters, atsisakančios darytis abortą, pasižymėjo jauna aktorė Miglė Navasaitytė. Prie NKDT trupės prisijungusi Artūro Areimos teatro aktorė Monika Poderytė įsimena Karolinos, sugriovusios sesers vestuves, vaidmeniu bei dainų atlikimu.

Spektaklyje išryškėja šeimos konflikto dėl sūnaus leidimo į karą epizodas, kuriamas aktorių Rido Žirgulio, Ugnės Žirgulės ir Motiejaus Ivanausko. Eugenijos Bendoriūtės vaidinamos Prostitutės ir Manto Bendžiaus Kunigo scena dėl jų amžiaus skirtumo įgyja papildomų poteksčių ir patrauklumo. Vienoje romantiškiausių ir sentimentaliausių dalių „Laukimas“ aktoriai Vilija Grigaitytė ir Liubomiras Laucevičius vaidina tuos, kuriuos paženklina laikas, kol jie laukia savo neištikimų sutuoktinių...

Skirtingo žanro spektaklio epizodus į visumą susieja laiko ir paslapties dėmuo. Juk scenoje pasirodo ir lavonai, ir iš numirusiųjų prisikėlę meilužiai, ir garbaus amžiaus žmonės, sakantys, kad planuoja susilaukti vaikų. Taip išryškėja atminties tema. Kiek ji svarbi mylint? Kiek laikas ir meilė susiję? Kaip blėsta ir stiprėja jausmai? Kaip praeitis gali įsiveržti į dabartį ir ją pakeisti ar net sunaikinti?

Stilistinę septyniolikos skirtingų spektaklio dalių vienovę kuria Olesio Makukhino scenografija, Valdemaros Jasulaitytės kostiumai ir Mantvydo Leono Pranulio muzika. Scenografijai panaudojamos paslankios, lengvai stumdomos ir kiekvienam epizodui reikiamos vietos apmatus kuriančios plokštės, padarytos iš šiuolaikiniams interjerams naudojamų medžiagų: rievėtos medienos, matinio stiklo bei metalo intarpų. Jungiant epizodus ir scenos darbininkams perstumiant plokštes, pasitarnauja muzika, emocines aukštumas pasiekianti per ilgesingas ir jautrias aktorių atliekamas dainas. Pjesės stilistiką atitinka veikėjų kostiumai, kuriuose tai, kas banalu, derinama su originaliomis detalėmis. Jiems būdinga keista elegancija – čia apstu suknių, korsetų, ilgų pirštinių, banguotomis linijomis iškirptų sijonų, nepaliekant lygių kraštų, o alyvinės spalvos suknelės, prieštaraujant nerašytoms taisyklėms, vilkimos su raudonomis pėdkelnėmis.

Spektaklyje paryškinamas teatro kontekstas – kartais galima spėlioti, ar prie grimo stalo sėdi veikėjai, ar tik juos repetuojantys aktoriai. Vienas personažas perfrazuoja Antoną Čechovą: „Kai mes geriame arbatą, dūžta žmonių likimai.“ Kitas pavadinamas Konstantinu Stanislavskiu ir jam išrėžiama, kad jo metodas neveikia. Tačiau kūrinyje vaidyba svarbi kaip pagrindinis ne tik teatro, bet ir meilės aspektas. Įsigyventi į kitą, į jį įsijausti, jį suprasti ir perprasti... Gal to ir stokoja susiskaldžiusi žmonija, kurioje tiek daug paskirų, nesuprastų iliuzijų?

Atsižvelgiant į Areimos kūrybą, neretai apibūdinamą kaip aštrią ir provokatyvią, spektaklis „Dviejų Korėjų susijungimas“ nuosaikus, be ekscesų, pabrėžiantis humaniškas vertybes. Šią fragmentišką Pommerat pjesę meilės tema galima vertinti kaip žaismingą, iš įvairių kūrinių ištraukų perkurtą koliažą, kuriame gyvenimas susipina su filmais, spektakliais ar knygomis. Tačiau Areimos kūrinyje, nepaisant žanrinių epizodų skirtumų, į žmonių tarpusavio santykius žiūrima rimtai, netiesiogiai sujungiant mikro- ir makrolygmenis. Juk geopolitinį pasaulio vaizdą galima suvokti kaip mikrosantykių atspindį. Ir po visų komiškų, groteskiškų ir absurdo epizodų iškeliama scena, kurioje svarbiausia – kantri atjauta ir mėginimas suprasti kitą. Ar tai ir yra meilės esmė? Ar bent turėtų būti žmogiškų santykių pagrindas?

Kelionę į Kauną finansavo Scenos meno kritikų asociacija

7md.lt

recenzijos
  • Į Skapiškį pro Osvencimą

    „Reforma“ iš tiesų turi karikatūros užuomazgų ir, įtariu, nori eiti jos keliu. Bet visą laiką apmaudžiai lieka kažkur šalia, lyg nuolat skaldytų lėkštą anekdotą ir mėgintų pigiai prajuokinti.

  • „Dalykai“, kurių nepamačiau

    „Dalykuose“, rodos, kūrybinės formos lieka „šalia“ liudijimų, subtiliai bandydamos jų neužgožti, daugiausia – tik iliustruoti. Bet gilesnės metaforos troškimas kankina tarsi deguonies trūkumas.

  • Pasivaikščioti su medžiais

    Gražu stebėti: iš pradžių užverčiantis auditoriją istorijomis, pamažu ekskursijos gidas vis daugiau erdvės palieka gamtai. Brūzgynuose geriausiai girdisi eilėraščiai. Ir spektaklio, ir turbūt gyvenimo.

  • Prisilietimų ir bučinių parkas

    Muzikinė šokio spektaklio „Parkas“ struktūra gali būti vertinama kaip pavyzdys šiuolaikiniams kūrėjams, ieškantiems dialogo su muzikos istorija ir klasikais tapusių kompozitorių kūriniais.

  • Requiem teatro epochai

    „Niekas iš manęs teatro negali atimti. Tik mirtis.“ Ši citata, kaip ir pats „Anos Kareninos“ pastatymas, tapo prasminga ir jautria epitafija Rimo Tumino kurtam teatrui ir sykiu – ištisai teatro epochai.

  • Mažutė Varšuva Argentinos pampoje

    Režisieriaus, dramaturgo Mariano Pensotti spektaklis „La Obra“ privertė susimąstyti, kokiais pasakojimais tikime ir kas padaro teatrinį pasakojimą tokį įtikinamą, kad supainiotum jį su dokumentika.

  • Įstrigti jausminiame rūke

    Kiekvienas etiudas atrodo it gabalėlis dėlionės, kuri tampa vis niūresnė, vis tirštesnė. <...> Juos sieja nesusikalbėjimas ir noras išlieti savyje susipynusius beprasmybės ir meilės neįmanomybės jausmus.

  • Teatre gavau į galvą (ir tai buvo geriausia, kas man galėjo nutikti)

    „Requiem“ čia simbolizuoja ne tik gedulą dėl prarastų nekaltų gyvybių, bet ir gilesnį susimąstymą apie tai, kokią aplinką paliekame ateities kartoms.