Režisierius lyg punktyru prisiliečia prie begalės temų, ir visos jos lieka auštančios saulės nutvieksta šiuolaikine mozaika. Jam nerūpi nei moralizuoti, nei ką nors smarkaus pasakyti, jis viską pasakoja nuosekliai.

Laikas nuo laiko pasikartodavau mintyse, kad, štai, kalba eina apie vertybių nebuvimą, fanatizmą, alkoholizmą, susvetimėjimą ir kitas mūsų laikmečio ydas.

Viskas prasideda nudrengtoje patalpoje: lyg kambaryje, lyg palatoje, lyg metro stotyje… Slogioje aplinkoje su žemomis lubomis išgirstame pirmuosius pasikartojančius tango garsus.

Režisierius su pasaulio šiandiena „nesicackina“ – jis „nesicackina“ ir su žiūrovais. Jo lyrika – meilė, jos žaismė, įvairūs maži ir dideli atodūsiai. Visa kita – pasaulio grimasos.

Trauminis įvykis Valiuko dramoje vis dar slepiamas už devynių užraktų. O užuomina į Joelį ir Ethaną Coenus, ko gero, liudija tik autoriaus kinematografinį skonį, bet ne realią įtaką.

Lietuviškais standartais vėlokai prasidėjęs spektaklis sulaukė didelio teatralų dėmesio – likus valandai iki vaidinimo pradžios prie kasų nusidriekė rezervuotų bilietų besitikinti minia.

Dar vienas „raktas“ – programėlės pabaigoje išspausdintas pasakos siužetas linksmais „egiptietiškais“ hieroglifais. Taip žiūrėti spektaklį įmanoma ir gal net reikėtų. Tik tam gerokai pristinga ironijos.

„Tai pramoga, bet išties rimta”, „svaiginanti kelionė”, kur „aktoriai puikiai, darniai, neįtikėtinai meistriškai ir lanksčiai keičia vaidmenis”, „neabejotinai privalomas šio rudens spektaklis”, – entuziastingai skelbia Suomijos spauda.