Jūratei Sodytei artima spektaklio švara, net tam tikras asketizmas, vizualiųjų priemonių minimalizmas, baltos spalvos, geometrinių linijų magija ir estetizuota judesio ritmika.

Akivaizdi muzikos funkcija buvo sustiprinti kitų kūrinio elementų raiškos poveikį, tarsi sutirštinti distopinio ateities pasaulio spalvas, išryškinti jo kontūrus.

Spektaklio metu nebuvo įkvėpimo plačiau svarstyti apie laisvės problematiką, nes dėmesį glemžėsi visuomenę vaizduojančios priemonės. Neįtikėtinai daug laiko kūrėjai paskyrė sekso imitacijos scenoms.

Spektaklis „Kaligula“ iškelia retorinį klausimą: su kuo mums tapatintis esant šiai egzistencinei pandemijos krizei – su pačiu Kaligula, o gal su jo valstybės personažais, prisitaikančiais, tylinčiais, laukiančiais?

Režisierius iškėlė uždavinį jauniesiems aktoriams maksimaliai tiksliai suvaidinti iki tobulybės estetizuotą minios kūną, parodant, kaip masinė sąmonė ištirpsta šiuolaikinių narkotikų bei totalios ideologijos debesyse.

Žiūrint „Portalą“ sunku išvengti asociacijų su Andriaus Blaževičiaus filmu „Šventasis“ – atrodo, kad Marius Repšys tęsia filme sukurtą vaidmenį, perkeltą į teatro sceną.

Distopijai pasirinkus iš aukšto žvelgiančiųjų ironišką poziciją, nebeliko tikro žmogaus, su kuriuo fikcijoje turi tapatintis skaitytojas. Liko tik adekvačiai suvokti moterų įgalinimo negebantis žvilgsnis.

Nors ir prasideda nuo keiksmų, šis spektaklis, kaip jau sufleruoja pavadinimas [„SoDra, Mon Amour“], nėra pagiežingas pykčio laiškas kiekvienam institucijos kampeliui.