Aktoriams tenka iššūkis sukurti sinchroniškai funkcionuojantį vienį – individualumas čia nereikalingas, svarbu atlikti fizines ir balsines užduotis.

Remdamasis Franzo Kafkos sukurta absurdiška, žmogui nedraugiška ir nedraugiškų žmonių sistema, režisierius Nikolasas Darnstädtas nori priminti apie sovietmečio absurdą.

Staso Žirkovo spektaklis „Marytė“: kaip kontrastas baisioms karo istorijoms pasirenkama itin teatrališka spektaklio forma, kupina metamorfozių, žaismės, išradingumo ir humoro.

Išryškėja Šekspyras su savo bendražmogiškomis aistromis ir ontologinėmis problemomis, nors režisierė savo pasisakymuose jų ginasi, teigia kūniškumą, seksualumą ir per juos konstruojamą identitetą.

Didžiausią įspūdį palieka tas nebylus juokas, kurio tiek daug Papaioannou spektaklyje. Jis ir liūdnas, ir žaismingas, ir absurdiškas, ir ironiškas, ir juokingas, ir skausmingas. Tai juokas mirštantis iš juoko.

Stebėdamas ilgainiui pereini į kolektyvinės atminties režimą, į mitinę sąmonę, kuri, – žinai, – formavosi ištisus tūkstantmečius. Čia, rodos, tie tūkstantmečiai atėjo į sceną, ir jie – mūsų seni pažįstami.

Spektaklis „Planeta EGO“ sako, kad žmogus – regėk – iš vieno kalėjimo pakliuvo į kitą – simuliacijos – erą, ir nebėra jam išėjimo, nebėra kaip surasti save.

Ir per visą „Transverse Orientation“ spektaklį taip. Sukuriama iliuzija, manaisi, kad jau pagavai, o ta iliuzija jau išvaikyta. Spektaklio eiga nuolat pasišaipys iš lūkesčių.