Imtis kurti kartu antrą kartą neturėjo būti taip nedrąsu, rizikinga, kaip nutinka pradedantiesiems. Net peršasi mintis, kad būtent taip ir reikia užsiimti kolektyvine kūryba – kai menininkai jau turi patirties, skonį ir požiūrį.
Būti, dalyvauti pratinasi ir publika, kuri nuščiuvusi stebi, kaip gimsta spektaklis ne tik iš teksto, bet ir iš aplinkos garsų, nuogo aktorės peties, kaimynės kvepalų kvapo, iš kūno virpulio.
Trupė „Stage Strangers“, po pirmojo savo kūrinio „Contemporary?“ neišsiskirsčiusi ir netgi pasipildžiusi Dominyku Vaitiekūnu, velkasi tris kostiumus ir vieną vakarinę suknelę, kad sušoktų vestuvinę įtampą, pavadintą „Užsėdimu“.
Plačiau norisi pakalbėti apie dvi „Atviros erdvės“ projekto premjeras – dramos spektaklį „20 sezonų“ ir pirmąjį Lietuvos teatro scenoje klounados spektaklį „Klai da“. Kažin, ar Indrė Lencevičiūtė kūrė „Klai dą“ siekdama laužyti stereotipus, tačiau pavykęs spektaklis natūraliai tai daro.
Mes, lietuviai, nepaisydami istorijos pamokų, nepaisydami dar skaudančių patirčių, nenorime jų nei tinkamai įvardyti, nei apmąstyti, analizuoti, diskutuoti ir daryti išvadų.
„Karalienės Luizės“ premjeros metu buvo galima justi, kaip žiūrovai gaudo kiekvieną užuominą apie Klaipėdą, kiekvieną anuos ir šiuos laikus jungiantį ženklą.
Turime kažką panašaus į dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ pasirodymą: išoriniai požymiai lyg ir tie, bet nei forma, nei turinys negali būti laikomi tradiciniais ar originaliais.
Krzysztofo Pastoro vadovaujama Lietuvos baleto trupė tampa eksperimentų aikštele. Galime manyti, jog investuojame į jaunųjų Europos choreografų kūrybinius ieškojimus.
Du vienodi paltai, dvi iki maksimumo išsiplėtusios aklosios dėmės ir neskubri savianalizė. Jos pabaigoje – išsinėrimas iš odos, kuriam limpa apibūdinimas „kaip naujai gimęs“.
