Kaip sustabdyti laiką? Gyvenimas mus, šio laikmečio žmones, įtraukia į tokiu beprotišku greičiu besisukančią karuselę, kad tik retkarčiais, vos keliom akimirkoms atsikvošėję mes pastebime, jog nebesame tokie, kokie buvome kadaise. Žiūrėk, vienam nuolatos sąnarius gelia, kito galvą papuošė sidabrinės plaukų sruogos ar blizganti plikė. O daugelio žmonių, kuriais mes, regis, dar visiškai neseniai žavėjomės, kuriuos mylėjome, nebėra iš viso. Tokiais emocinio sąmyšio momentais mes norom nenorom klausiame savęs, kodėl mes vėjais praleidome tas puikias progas pasidalinti savo mintimis, jausmais, pasidalinti savimi. Tačiau „netikėtai“ pasigirsta iki skausmo pažįstamas skambutis ar žinutės signalas, mes pasitaisome baltų marškinių apykaklę, susiveržiame kaklaryšį, nusišypsome, žvilgtelėję į blizgančių batų veidrodį, ir vėl pasileidžiame į nesibaigiančią kelionę „gero gyvenimo link".
Kodėl žmones nuo senų senovės domina meninė kūryba? Ar ne todėl, kad būtent menininkas turi ypatingą dovaną varijuoti laiku? Juk jo rankose visas žmogaus gyvenimas, kaip kino filmas, gali prabėgti per devyniasdešimt minučių arba amžiams sustingti popieriuje ar drobėje. Ir jei šiuolaikinis žmogus per pusantros valandos nugyventą gyvenimą neretai sukramto taip instinktyviai ir lengvai, kaip kokių spragintų kukurūzų maišelį, tai sustabdytas akimirkoje jis neretai pasijunta įkalintas nepatogioje situacijoje ir yra priverčiamas susimąstyti.
Stoti į tokią akistatą su žaibiškai bėgančiu gyvenimu pakvietė vienas naujausių Keistuolių teatro spektaklių „Mašininkai", sukurtas pagal žymaus amerikiečių dramaturgo ir scenaristo Murray Schisgalo to paties pavadinimo pjesę.
Režisieriaus Aido Giniočio spektaklis laviruoja ant lengvos, žaismingos, net gana paviršutiniškos situacijų komedijos ir dramos, o gal net tragedijos, ribos. Nedidukėje kontoroje, kurioje vietos užtenka vos dviem kėdėms su pakabomis ir dviem spausdinimo mašinėlėms, susitinka du žmonės: jauna kontoros vyr. darbuotoja Silvija (Aldona Vilutytė) ir naujokas, jaunas ir perspektyvus būsimasis teisininkas Polis (Dalius Skamarakas). Tarp jų neišvengiamai pradeda megztis santykiai, kurių darbiniais niekaip nepavadinsi. Mezgasi, mezgasi, tačiau galiausiai taip ir neužsimezga, nes Polis lyg ir nori, tačiau nelabai gali (juk jis vedęs ir turi vaikų), o Silvija ir nori, ir gali, bet meilužės statusas jos nė trupučio netenkina, ką tik patvirtina kelis kartus ištartas naivus ir vaikiškas „kai mes susituoksime...“. Be to, už mažyčių durelių sėdi žiaurus prievaizdas – griežtas ir reiklus viršininkas, nepakenčiantis nė menkiausio nusižengimo darbo etikai. Situacija atrodo beviltiška, tad jauniems ir perspektyviems belieka griebtis savųjų spausdinimo mašinėlių ir „paskęsti“ niekada nesibaigiančiame čik čik taukšt, čik čik trūkt dzin.
| Algimanto Aleksandravičiaus nuotraukos |
Aktorių balsais imituojamų spausdinimo mašinėlių klavišų taukšėjimo bei iš beprotiškos galybės abėcėlės raidėmis pažymėtų kvadratėlių sudarytos sienos fone ir vyksta dviejų jaunų žmonių gyvenimo drama. Čia jie pirmą kartą pasibučiuoja, susipyksta, greitai, bet aistringai pasimyli, iš nevilties ryja šokoladą ar maukia iš butelio viskį. Iš čia jie abu nori ištrūkti, tačiau nė vienam tai nepavyksta. Taigi čia jie subręsta, pasensta, o veikiausiai ir numiršta, taip ir neradę nei savo gyvenimo kelio, nei kelio į vienas kito širdį.
Kaip ir daugelyje savo spektaklių, Aidas Giniotis režisūrinėmis įmantrybėmis „Mašininkuose“ nesišvaisto. Atrodo, kad ir šį kartą režisierius bus neprašovęs, visiškai pasitikėdamas dramine medžiaga ir didžiąją dalį spektaklio krūvio atiduodamas į aktorių rankas. Daliaus Skamarako ir Aldonos Vilutytės duetas įsiminė dar Agniaus Jankevičiaus režisuotame spektaklyje „A. – visai kita“, kurį gyvas, žaismingas bei organiškas šios aktorių poros bendravimas ir „ištempė“ ant savo pečių. Maloniu praėjusio Keistuolių teatro sezono atradimu tapusį duetą buvo gera atrasti ir dar kartą. Vos tik scenoje pasirodžius Skamarako Poliui, tarp jo ir Vilutytės Silvijos kaip mat atsirado kažkokia nepaaiškinama, bet aiškiai juntama energija, įvairiausiomis spalvomis švietusi ir neišblėsusi iki pat spektaklio pabaigos. Akivaizdu, kad aktoriai ne tik klauso, bet ir išgirsta vienas kitą. Išskyrus keletą spektaklio epizodų, čia nebuvo didesnių tempo krikimų ar ritmo trūkčiojimų. Gyvai, tiksliai ir laiku reaguodami į vienas kito veiksmus, žodžius, gestus ar mimikas, aktoriai sugebėjo išvengti duobių ir išlaikyti veiksmo bei minties dinamiką. Net ir į kiekvieną Skamarako čik čik Vilutytės būdavo taikliai bei šmaikščiai atsakoma atitinkamo atspalvio čik čik čik. Aktoriai scenoje sugebėjo kartu subręsti ir kartu pasenti, nė minutėlei neprarasdami kontakto vienas su kitu ir su publika.
Personažų ėjimą tam tikrais amžiaus, brandos etapais ganėtinai tiksliai nužymi tam tikri išoriniai ir vidiniai niuansai. Aktorių garderobą vis papildo naujos detalės, signalizuojančios įvykusią metamorfozę. Štai Silvijos, iš pradžių buvusios paprasta pilka mergaite, kostiumą papildo nauja ryškiai raudona rankinė, dar keletas „rėkiančių“ spalvų štrichų, pasikeitusi laikysena bei manieros, ir tampa aišku, kad į sceną įėjo subrendusi ir savimi pasitikinti moteris. O didžiulė juoda skara, akiniai, atitinkama eisena ir neurotiškas juokas Silviją akimirksniu paverčia miela, bet kiek kuoktelėjusia senute. Lygiai taip pat plačiabrylė skrybėlė, paltas ir akiniai žymi ir Polio amžių. Be to, šiuos pasikeitimus lydi ir trumpučiai muzikiniai numeriai (kaipgi „keistuoliai“ be jų?) – nuo linksmos jaunatviškos muzikos, šelmiško disco šlagerio iki senatvę iliustruojančios „Tylios nakties“.
„Mašininkai" – tai į kasdienę rutiną įsukti žmonės. Jie – tai mes. Jų, kaip ir daugelio mūsų, gyvenimas įstatytas į formalius beprasmybės rėmus. Jie, kaip ir daugelis mūsų, visą savo gyvenimą praleidžia tame mažyčiame ofise, spausdindami kažkokius vilnonių apatinių kelnių reklaminius lapelius. Jie jaučia tą begalinį troškimą išsilaisvinti, bent akimirkai pabėgti nuo nesibaigiančio spausdinimo čik čik taukšt – spektaklyje visgi įvyksta šiokie tokie trumpučiai sąmonės prašviesėjimai, atsivėrimai, savotiškos išpažintys, čia matyti mažytis vilties, kad gyvenimas yra daug gražesnis, spindulėlis. Tačiau mintys apie kitokį gyvenimą baugina, nes kitoks gyvenimas atrodo toks svetimas, kad galiausiai tampa neįmanomu. Todėl personažai savo emocijas kaip mat paslepia po tuo absurdiškuoju klavišų barškinimu.
„Mašininkai“ tarsi sako: gyvenimas bėga pro šalį – griebk jį ir gyvenk. Čik čik taukšt čik trūkt dzin... Ironiška, ar ne?
