Graži „Vinter“ kaip kamerinė opera

2007-01-14

aA

Gintaro Sodeikos kamerinė opera ir Oskaro Koršunovo režisūra sulaukė užsienio kritikų atsiliepimų. Spausdiname Henningo Høholto recenziją iš www.kulturkompasset.com.

___________

 

Moteris - Vesta Grabštaitė

Kažkada Jonas Fosse yra sakęs, jog „Vinter“ rašąs kaip dainą. Lietuvių kompozitorius Gintaras Sodeika iš įdomios teatro pjesės „Vinter“ sukūrė operą, kuri teikia vilčių, jog su ja susipažins daugelis pasaulio operos teatrų.

Toji versija, kuri buvo parodyta Lietuvoje, Šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniuje, yra kamerinė opera mažam orkestrui – penkiems styginiams, grupei pučiamųjų, taip pat bosiniam klarnetui, arfai ir marimbai. Man marimba skambėjo kaip svarbiausias instrumentas grupėje, nes šiai operai ji suteikia tęsiamą garsą, kuris labai tinka bažnytinės erdvės akustikai.

Gintaras Sodeika kompoziciją įvilko į gerą impresionistinę formą su gražiais daliniais rečitatyvais, kurie sužydi bel canto išdainiais, išnaudojančiais puikią akustiką ir vėl sugrįžtančiais į ilgas rečitatyvines partijas. Kamerinė opera susideda iš dviejų pagrindinių dalių, kurias jungia daili orkestro interliudija, tačiau, kaip girdėjau, jas sudaro penki skirtingi epizodai. Jie yra vientiso stiliaus ir glaudžiai susiję vienas su kitu, idant perteiktų specifines Jono Fosse teksto nuotaikas. Tekstą į lietuvių kalbą išvertė Brigita Urmanaitė. (...)

Aktoriai kaip atgijusios statulos. Mariaus Macevičiaus nuotraukos

Kaip ir daugelis šiuolaikinių kompozitorių Gintaras Sodeika yra akivaizdžiai inspiruotas senųjų impresionistų nuotaikos, tačiau jis ją komponuoja savąja forma, kuri man asmeniškai skambėjo puikiai. Stebint spektaklį kilo toks pats jausmas kaip klausantis Stravinskio, Britteno ar Debbusy, tų gerų kompozitorių, kurie rašė gerą, įkvepiančią muziką ir teikė tikro malonumo.

Spektaklio režisierius Oskaras Koršunovas sukūrė reginį jam vienam būdingu stiliumi, – talentingu ir reikliu tiek aktoriams, tiek žiūrovams, kurie privalėjo mikliai sukinėti galvas į visas puses, norėdami neatsilikti nuo vykstančio veiksmo. (...)

Spektaklio veiksmo vietai pasirinkta Šventosios Kotrynos bažnyčia – senovinio stiliaus bazilika, kuri ilgus metus buvo uždaryta. Bažnyčios viduje atlikti renovacijos darbai pavertė ja kultūros erdve, kurioje vyksta koncertai ir spektakliai. Pagrindinės bažnyčios interjero dalys, pvz., altorius – išgriautos, tačiau išliko senųjų vyskupų, kunigų, dvasiškių ir angelų skulptūros. Visos skulptūros yra baltos ir jos tampa svarbiaispastatymo elementais. Du aktoriai-mimai, aukščiausios klasės atlikėjai Vesta Grabštaitė ir Rytis Saladžius, irgi yra balti, todėl jie atrodo kaip dvi atgijusios statulos.

Šviesų dizaineris Eugenijus Sabaliauskas dirba neįtikėtinai kruopščiai. Kai muzika pareikalaudavo iškalbingų efektų, jis apšviesdavo visas interjero detales. Šviesos žaismas dominavo ir muzikiniuose intarpuose, kuriuose neskambėdavo vokalas.Tai veiksmo erdvei suteikdavo ypač jaudinančią atmosferą.

Vertė Daiva Tamošaitytė ir Kristina Soltonaitė

recenzijos
  • Kantas Vilniaus mažajame teatre

    Kartais atrodo, kad spektaklis suskils į atskirus vitražo gabalėlius, bet jie vėl susiklijuoja, aplinka ima plėstis, visos paralelinės temos sudaro sodrų pasaulį, restauruojantį Kanto laikus.

  • Kalibruoti teleskopą ateičiai

    Spektaklio „Moters dalys“ finalas nenustebina – moterų solidarumas siūlomas kaip skydas nuo pasaulio negandų, asmeninių dramų, nevykusių santykių, net mirties.

  • Vienatvės bokšte

    Kinematografinės išraiškos įterpimas į teatro sceną virsta galimybe paaštrinti realybės pojūtį. Toks kūrybinis sprendimas padeda atskirti spektaklio dalis, kurias galima būtų įvardinti kaip įvykį ir teismą.

  • Kur keliauja „Keliaujantys“?

    Stebėti šiuos gyvuosius paveikslus, užimančius didžiąją dalį spektaklio laiko, gana greitai pasidaro nuobodu. <...> Iš vėžių išmuša tai, kad nelieka anonse žadėto trupės suvienijimo į chorą ir teatro duoklės pačiam teatrui.

  • Pro mėlynus vartus – pas Dievą

    Paskutinis Tumino spektaklis tapo režisieriaus viso gyvenimo apmąstymų kaleidoskopu. <...> Nors išvydome iš atskirų epizodų sukurtą spektaklį, jį perskaitėme kaip vientisą menininko dialogą su pasauliu.

  • Kai kas nesikeičia per amžius

    Stipriausiai Augusto Gornatkevičiaus „Žiurkių“ versijoje persiskaito gyvenimo „žiurkiškumas“, kuris nepavaldus laikui. <...> Galios žaidimai „Žiurkėse“ išsisluoksniavę lyg visuomenės luomai.

  • Suvaidink tai dar kartą, viena pati

    „Paukščiai“ – tai spektaklis ne apie paukščius, puolančius filmo heroję, o apie visuomenę, puolančią jaunas, gražias moteris, kurios nežinia kodėl iš karto sukelia jos narių agresiją.

  • Darni nedermė ar nedarni dermė?

    Kūrinio „Geismai, šventieji ir kt.“ elementų visumą interpretuojant kaip darnią nedermę, ji įgyja prasmę, tačiau pasiryžimas tai stebėti valandą, nebūtinai siejant su Sarbievijaus poetika, reikalauja ištvermės.