Žiūrėdama Portugalijos choreografo, šokėjo Marco da Silvos Ferreiros spektaklį CARCAÇA festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“, prisiminiau kitą šokio darbą – izraeliečio Emanuelio Gato „Kartotojus“, kuriame atrodė, kad stebiu miesto aikštę, kur nuolatos kažkas vyksta, – būryje judančių žmonių kiekvienas šoka-eina-gyvena nuosavą gyvenimą. Žiūrint CARCAÇA atrodė, kad stebiu šiuolaikinę gentį, kurios nariai patiria ne individualius gyvenimus, bet kažką bendro. Gal buvimą vienas kito įtakoje, gal malonumą būti vieniems kitų matomiems. Lyg dešimt šokėjų būtų atėję čia ne sušokti savo partijos, bet kaip nors jaustis tarp kitų. Ir pirmiausia žiūrovams atiduoti tą jausmą, o tik tada – šokį.
Pernai tame pačiame festivalyje Marco da Silva Ferreira viešėjo su kitu, beje, gerokai nuvylusiu spektakliu „Bisonte“, iš kurio prisimenu gana deklaratyvias identiteto paieškas, jausmą „visko per daug“, šaltų veidų estetiką, mechanizuotą kūnų motoriką ir... gerą muziką. Tada dar nežinojau, kad būtent nepasitenkinimas spektakliu „Bisonte“ taip gerai paruoš šių metų festivalyje pristatytam darbui CARCAÇA, kurį žiūrėjau du kartus ir būčiau žiūrėjusi dar du. O nuėjau į jį, prisimindama pernai metus, tik dėl vieno – norėjau vėl pasiklausyti geros muzikos, kuri man jau tapo Ferreiros ženklu.
Kodėl sakau, kad „Bisonte“ suveikė kaip parengiamoji klasė? Nes pernai išmokome šiam choreografui būdingą pertekliaus matematiką. Todėl šiemet tai, kad visko vyksta per daug, nebejaudino: jaudino, kaip tiksliai, motyvuotai ir žavingai per daug. Ir nors maišyti šiuolaikybę su folkloru, statyti bei griauti sienas, šlovinti paprasto darbininko balsą ir kvestionuoti demokratiją nėra nei originalu, nei negirdėta, spektaklyje CARCAÇA visa tai padaroma gaiviai ir įkvėptai. Lyg šie žmonės pirmą kartą apie tai galvotų ir dar niekur nebūtų to girdėję. Visai atvirkščiai, nei tuos pačius vakarus rodytas Cherish Menzo (Nyderlandai / Belgija) DARKMATTER, kuriame į rasės aspektus žvelgta kone mokykliškai ir nuspėjamai, tapant sceną juodais dažais, repuojant ir reikšminant, lėtinant, demonstratyviai patiriant savo kūniško pavidalo buvimą scenoje.
CARCAÇA pereina visas evoliucines bendruomenės stadijas: šokėjus į sceną įvilioja gyvi būgnai, kūnai it žvėrys pamažu buriasi, ima komunikuoti šokiu, jų drabužiai nepastebimai pildosi visus vienijančiomis detalėmis. Jie gana greitai susijungia į nedalomą organizmą – gulomis išilgai scenos rankomis ir kojomis susikibusį padarą, kuris lėtai verčiasi į kitą scenos pusę, tyrinėdamas atskirų ląstelių priklausomybę nuo kitų judesio. Atradę autentišką bendruomenės motoriką, kurioje šiuolaikinės gatvės šokio kovos dera su sportbačiais ir pamirštų šokių atmintimi, jie pastato fizinę sieną ir ima dainuoti apie „sunkiai dirbančias moteris“, apie nepasiteisinusį tikėjimą, kad „naujoji demokratija nugalės fašizmą“, susipriešindami su valdžia, tais kitokiais ar apskritai pasauliu. Tapę vieninga, vizualiai komiška liaudies „burna“, išsisakę visais siekiamos kovos ir apsivalymo klausimais, patys save išsitempia iš aikštės ir imasi sienos. Sienai „nugriuvus“, už jos atgimsta su neįtikėtina energija ir begalinį malonumą žiūrovo akiai teikiančia įnirtinga grupės simetrija.
Kas tokio ypatingo slypi spektaklyje CARCAÇA? Tai – retai matomas totalus visų spektaklio komponentų integralumas ir labai nenuobodus šiuolaikybės derinimas su ta folkloro dalimi, iš kurios susiformuojame mes. Tai, ką vadinu folkloru, spektaklyje veikia ne kaip atskiros tautos liaudies atmintis ar istorinis paveldas, bet kaip kažkas, kas suvokiama universaliai, ką galima pavadinti „taip susidėstė žmogaus tapatybė“. Kur žmogus – tai bet kuris iš mūsų, turintis šiandienos bruožų ir genuose besinešiojantis visa tai, kas nutiko praėjusiais tūkstantmečiais. Ir visas sienas, kurios iškilo ir nugriuvo, ir visus piešinius uolose, kurie šiandien gimsta nuvargusių šokėjų kūnams tiesiog sugulus ant fosforinės dangos ir išgulėjus ten šviesai nepasiekiamus kontūrus. Ir kai vėliau ta danga pakils ir pavirs siena, kai pamatysime tuos kūnų kontūrus, o marškinėlius ant iškeltų rankų užsitempę šokėjai ims priminti pirmykščius žvėris su ragais, galbūt net pasirodys, kad šio spektaklio amplitudė nusitęsė iki priešistorinių laikų.
Vis dėlto kūrinio gelmė gimsta ne tiek šiame žmogaus genotipo tyrime, kiek tame, kaip pro visus šūkčiojimus, gyvus uždainavimus ir gentinę atmosferą prasimuša kitas klodas – dabartis: judesyje, kostiume, o labiausiai – muzikoje. Tai, ką scenoje sukuria perkusininkas João Pais Filipeʼas ir elektroninės muzikos kūrėjas Luís Pestana, yra jausmas, kad girdi ir matai viena, o už sienos tvyro visai kas kita – nejaukus, savaip dirginantis, šaltas, kaulus durstantis urbanistinis garsynas. Bet drauge jis – savaip įelektrinantis, įtraukiantis, kaip nuoga, tamsi, niūri, kita visa ko pusė. Atvirkščią kelionę galima stebėti kostiumų dizaine – Aleksandros Protic kurti rūbai iš pradžių vienodai juodi, tik skirtingo sukirpimo, o vėliau nemačiomis atsirandančios įvairaus kolorito detalės – tai kokia klešnė, tai rankovė, tai sijonas – sukuria mozaiką, į kurią žiūrėdamas galvoji: ar sudėję visas detales gautume vieną kostiumą? Vieną žmogų? Vieną istoriją? Kelių žmonių istorijos telpa viename žmoguje? Kitaip tariant, kelių žmonių tos rankovės? Ir ar visi bendruomenės nariai jaučia tą šokėjo André Garcios ranką, kurios nėra, bet kuria jis vis tiek laikosi šokdamas?
Apie spektaklio kulminaciją – paskutinę mizansceną, einančią po „visos sienos griūva“ – norisi pakalbėti atskirai. Pastarojo laiko šiuolaikiniame šokyje repetityvi, niekada nesibaigianti, publiką kone į transą nuvedanti choreografija – neretas reiškinys. Pernai festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ viešėjęs Kanados choreografės Catherine Gaudet spektaklis „The Pretty Things“ – vienas ryškesnių pavyzdžių, kuriame patyrėme, kad tokių darbų esmė yra ne tiek pats procesas, kiek ta akimirka, kai tarsi užsuktas choreografinis mechanizmas sustoja. Toje minutėje atsikvepia visi iki vieno, suveikia savotiškas kūnų empatijos veidrodis, kada žiūrovas ir pavargsta už šokėją, ir už jį sustoja, ir už jį nueina ilsėtis.
Spektaklyje CARCAÇA auditorija gauna šio jausmo labai dozuotai – tai tik viena mizanscena, turinti keletą pabaigų. Po kiekvienos pabaigos jau atsipalaidavę šokėjų kūnai muzikos vėl nunešami atgal, į intensyvų ritmą, į matematiškai tikslią choreografiją. Svarbiausia, kad trupė šioje scenoje aptinka save, regis, belaikėje, bruožų nebeturinčioje erdvėje, kur išlikęs tik buvimas tarp kitų. Tarytum apžiūrėję ir sutvarkę civilizacijos istoriją, nusivilkę rankoves ir klešnes, jie imtų būti čia ir dabar, t. y. tiesiog savo kūne. Ir tai yra visa keičianti pabaiga: neužstringanti istorinių atstumų matavimuose, neužsianalizuojanti iki „negaliu“. Čia ta gentis, kuri išsikalbėjusi ir išsišokusi atsistoja ir nueina – be jokio svorio ir prisiminimo. Paprastai, taikiai ir kažkaip naujai.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
