Tiek pats Icchoko Mero romanas „Lygiosios trunka akimirką“, tiek jo leidybos, vertimo ir vertinimų istorija atskleidžia dviejų išskirtinai žiaurių XX a. totalitarinių režimų požiūrį į žmogų, jo orumą, teisę rinktis, atsiminti. Atskleidžia ir su tais režimais susiduriančio žmogaus išgyvenimus ir orumo išsaugojimo galimybes.
Vienam režimui pamėginus atimti žmogiškumą brutaliai ištraukiant ir išbraukiant žmogų iš visuomenės ir, galiausiai, iš gyvųjų tarpo, kitas kėsinosi perrašyti atmintį ir taip atimti teisę į savo paties istoriją. Apie tai, kaip skausmingai į patį rašytoją ir jo kūrybą kėsinosi ne tik naciai, bet ir sovietai, priminė dar pernai Mero kūrybai daug dėmesio skyrusios Loretos Mačianskaitės publikuota „Lygiosios trunka akimirką“ rankraščio aptarimo stenograma.
1963 m. dokumentas ir kituose šios ir kitų tyrėjų tekstuose cituojami kritikų, literatūrologų ir rašytojų pasisakymai perteikia skausmingus ideologinius susidūrimus dėl teisės į istorijos pasakojimą, o kartais – tiesiog pavydą, nuvedusį į naujų žemumų paieškas.
Romanas, atveriantis itin platų temų ir kontekstų lauką, provokuojantis kelti ir estetinius, ir moralinius klausimus, šią gegužę tapo paaugliams skirtu Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) spektakliu. Sukurtas jaunesnei publikai Ilgojoje teatro scenoje, jis negalėjo ir neturėjo apimti visų romano, jo turinio ir gyvavimo kontekstų. Tad ką pasakoja šis romano „Lygiosios trunka akimirką“ perskaitymas teatre?
Spektaklio režisierius ir dramaturgas Justas Tertelis su dramaturge Daiva Čepauskaite pasirinko scenoje perteikti ne visą romaną. Jų inscenizacijoje daugiausia dėmesio skiriama jauniausiems romano „Lygiosios trunka akimirką“ veikėjams ir jų istorijoms: draugystei, meilei, sudėtingiems apsisprendimams, netektims, svajonėms, augimui ir ne visada parodomai, bet, deja, neišvengiamai mirčiai.
Kaip dar prieš spektaklio premjerą sakė patys kūrėjai, taip pasirinkta galvojant apie žiūrovus paauglius, kuriems turėtų būti paprasčiau tapatintis su jaunaisiais romano veikėjais. Be to, jie aiškiausiai perteikia žmogiškojo orumo ir apsisprendimo laisvės bet kokiomis istorinėmis aplinkybėmis pasakojimą, išvengiant romano daugiabalsiškumo ir nepatogiausių, moraline prasme nevienprasmių siužeto linijų.
Pasirinkimas, kurias romano dalis pasakoti, ir abstrakti, vietą ir laiką tarsi punktyrais žyminti Indrės Pačėsaitės scenografija ir kostiumai spektaklį paverčia ne tiek konkrečių istorinių aplinkybių, vietų ir kontekstų pasakojimu, kiek žmogaus ir žmogiškumo istorija. Žmogaus, išgyvenančio tuo pat metu gražiausias ir baisiausias akimirkas. Tad svarbiausi scenoje tampa aktoriaus Mariaus Karolio Gotbergo kuriamas Izaokas ir Saulės Gotbergės Estera.
Vaidindami labai arti žiūrovų šie aktoriai per visą dvi valandas trunkantį spektaklį sugeba išlaikyti jautrumą ir subtilumą, įtraukti į kiek naivios, bet labai šviesios meilės ir draugystės istoriją. Šių veikėjų žmogiškumui sužydėti scenoje padeda paprastas, tvirtas, visų geto vaikų ir visos tautos tėvo archetipu tampantis Vaido Maršalkos Abraomas ir grėsmingas, sumanus, bet tuštybei pasiduodantis Šogeris, kurį įkūnija Sigitas Šidlauskas.
Kaip Izaoko ir Esteros istorijos pasakojimui svarbus papildymas ar kontrastas pasirodo ir Arno Ašmono, Martynos Gedvilaitės ir Motiejaus Ivanausko personažai. Bet pasakoja jie ne apie tai, kad lygiosios neįmanomos, kai žaidžiama iš žmonių gyvybės ir orumo, o apie tai, kaip galima teisingai pasirinkti net ir tada, kai visi pasirinkimai atrodo siaubingi.
Toks kūrėjų apsisprendimas atrodo kaip romano ir jo istorijos supaprastinimas. Tarsi bėgant ar bent nusukant žvilgsnį nuo to, kas nepatogiausia. Tokį įspūdį stiprina daugybė neišnaudotų ar scenoje neįveiklintų, iliustratyvių, veiksmą atkartojančių, o ne praplečiančių detalių. Pavyzdžiui, kuriant interaktyvumą vos patikrinus bilietus ir sunumeravus žiūrovus nebenaudojamais rūbinės žetonėliais, pradedamas kelti balsas, piktinamasi gera nuotaika, žiūrovai skirstomi, kaip pateks į salę: įprastu keliu ar per kitiems žiūrovams matomus užkulisius.
Spektakliui peržengus į antrą pusę vėl imama rėkti ant dalies žiūrovų, rikiuoti juos scenoje, varyti į kitą erdvę, paskui – atgal į salę. Deja, taip nieko daugiau, nei jau buvome matę scenoje, nepapasakojama. Priešingai – šis sprendimas netgi atrodo kaip prisipažinimas, kad sukurti įtemptos atmosferos nepavyko, tad tai bus kompensuota po dujokaukėmis pasislėpusių aktorių balsais. O grįžus į salę žiūrovams prieš akis tęsiasi scenografijos objektų nešiojimas, stumdymas, dėliojimas net tada, kai, regis, tai nieko vertingo spektakliui neprideda.
Kaip vertingai jo nepapildo iliustratyvios vaizdo projekcijos ar nepaprastai gražus, bet žiūrovams beveik neparodomas iš balkšvų rūbų pasiūtas audinys – dvasių gobelenas, scenoje teatliekantis ekrano funkciją ir netampantis tokiu savarankišku meniniu objektu kaip, pavyzdžiui, Gintarės Radvilavičiūtės režisuotame „Pasirinkime“ tampa veidų siena.
Negalėjimas atsisakyti, sumažinti objektų skaičiaus ir susikoncentruoti tik į tai, kas svarbiausia, kas pasakoja istoriją, kuria geto atmosferą, ir čia pasirodančių gėlių stebuklą spektakliui kiša koją. Rėkiančių aktorių skatinama eiti iš salės ėmiau galvoti apie pabėgimą iš nuobodaus teatro prie Žmuidzinavičiaus muziejų apsivijusios ir violetines žiedų kekes nusvarinusios visterijos. Iš dulkėtos tamsos į kvepiantį pavasarinio Kauno vakarą. Iš iliustratyvaus teatro į nenuspėjamą kelią. Norėjau pabėgti iš spektaklio, kuriame, užuot būrus ir stiprinus žiūrovų bendruomenę, buvome atskirti ir aprėkti.
Bet džiaugiuosi, kad likau, nes pasibaigus teatrui įvyko tai, kas [spektaklyje] „Lygiosios trunka akimirką“ buvo svarbiausia ir gražiausia: spontaniškas žiūrovų įsitraukimas į ritualą, netiesiogiai sujungusį mus su aktoriais, su romano veikėjais ir istorija. Į ritualą, kuris padėjo jausmingo spektaklio finalo sukeltas emocijas išreikšti prasmingiau nei tik plojimais. Aktoriams nusilenkus ir išėjus iš scenos, mus numeruojančius žetonėlius tebeturintys žiūrovai, pamatę, kaip tai ką tik darė aktoriai, leidosi į sceną ir ėmė savuosius kabinti ant baltos negyvos šakos.
Taip bent trumpam tą šaką atgaivindami skimbčiojimu – savotiška giesme tiems, kurie išėjo ir kurių vardai, o ne numeriai turėtų skambėti kiekvieną dieną kiekviename Vilniaus, Kauno ar Šiaulių senamiestyje žengiamame žingsnyje. O metalo žvilgėjimas teatrinių lempų šviesoje tą šaką akimirkai pavertė liepsnojančiu, bet nesudegančiu krūmu, liepiančiu nepamiršti laisvės ir orumo kainos.
