Areimai mažiausiai rūpi revizijos momentas. Jis nesistengia tyčia išryškinti nei Alžyro istorijos, nei Lietuvos aktualijų, patvirtinančių praeities ar dabarties laiko ženklus.
Teatre sėdint gerų tekstų sakyti negalima. Ir apskritai spektakliuose sėdėti blogai. O jeigu jau sėdi, tai turi veikti kiti spektaklio sluoksniai.
Naujausia režisierės Laimos Adomaitienės premjera Lietuvos rusų dramos teatre „Bėganti su vilkais” – dar vienas spektaklis, sujungiantis ne tik skirtingus aktorius, bet ir skirtingas kultūrines tradicijas.
Prancūzų „Comédie-Française” teatro gastroles būtų galima ir nutylėti. Atvažiavo, pavaidino, išvažiavo. Tačiau šįkart sutapo keli faktai, tad įvykį vis dėlto tenka aptarti.
Tęsiant mintį apie „Žuvėdros” versiją, režisieriaus Rimo Tumino įgyvendintą jo įkurtame teatre su jo suburtais jaunais aktoriais, neišvengiamai prieini būtinybę pasvarstyti apie Antono Čechovo pjesių interpretacijų įvairovę.
Jonas Vaitkus, režisuodamas Rusų dramos teatre kaip minėto teatro vadovas pirmą spektaklį pagal Davido Harroverio pjesę, liko ištikimas savo teatro sampratai.
Jei ne pagrindinį vaidmenį kaip ietį garbingai nešęs Vaidotas Martinaitis, scenoje matytume išsirikiavusią beveik visą „Nekviestos meilės“ serialo komandą.
Bene geriausiai naująją R.Tumino „Žuvėdrą“ charakterizuoja Arkadinos žodžiai: „Nuobodu, tačiau pripratus – visai nieko“.
