Spektaklio „Mr. Fluxus“ kūrėjai gavo žiūrovo/žiūrovės atsiliepimą-recenziją apie Druskininkuose suvaidintą spektaklio eskizą. Spausdiname ją ir primename, kad videoįrašus iš spektaklio kūrimo, akcijų, Fluxus parodą ir dar vieną akciją galima bus pamatyti Vilniuje, Menų spaustuvės „Atsivėrimuose“, kurie vyks š.m. rugsėjo 3 d. 17.00-20.00
Pavasarį viena ausim nugirdau, kad „No Theatre“ ruošiasi statyti spektaklį-provokaciją „Mr.Fluxus“. Tada pagalvojau, kas tas fluxus? Yra „KultFlux“ platforma, yra „Fluxus ministerija“, flashmob´ai su tuo turbūt taip pat susiję? Kažkoks avangardas, kad ir ką tai reikštų. Kažkokia miglota egzotika.
O tada atsitiktinumo dėka tapau vienu iš tų žmonių, kurie nuo šiol spirga: „O žinojai, kad Mačiūnas vieną kartą...?“ Tos istorijos, tie blyksniai, tie fragmenčiukai tiek iš Mačiūno, tiek iš Fluxus (atleiskite, tikrieji fanai, bet norisi atskirti) gyvenimo yra tokie kasdieniški, bet ryškūs, absurdiški ir verčiantys susimąstyti, nuspėjami, bet neįtikėtinai novatoriški savu laiku... Visko tiek daug, kad keista, kaip iki šiol neteko su tuo susipažinti. Ir kaip miela buvo matyti tą istoriją, atgimstančią Druskininkuose. Šarlatanai...
Viskas prasidėjo pakeleivių nerimavimais ir ketinimais prieš einant į spektaklį persirengti drabužiais, kurių nebūtų gaila sugadinti. Spėlionės ir pasiteisino, ir ne. Fluxus labirintas veikė ir džiugino visus pojūčius, išskyrus nosį. Visgi kūrėjai pagailėjo žiūrovų, ir buvo apsieita be „garsiojo“ dramblio mėšlo. Bet pasidžiaugti buvo kuo: norint patekti į salę, teko pereiti beždžionių tiltą (beždžionė buvo paslaugi), ropoti keturiomis, bėgti nuo „gyvačių“, tualeto kambaryje saugotis, kad neįkristum į spąstus, pilnus smaigų, perlipti neapgenėtą rąstą („Geras daiktas labai ne vietoj“, autorius - Ainis Storpirštis) ir pakeliui stengtis neužkliudyti kabančių maišelių su neaiškios kilmės dvokiančiais skysčiais. Ir tai tik maždaug pusė kliūčių ruožo! O tada išvydome salę, jau atpažįstamą iš videovaizdų, kuriais išmoningoji kompanija dalinosi tris savaites (žr. „No Theatre“ youtube kanalą).
Spektaklis! Jurgis tiesiog nuostabus. Griežtas - ir pokštininkas. Atšiaurus - ir subtiliai prieraišus. Svetingas šeimininkas (beje, koldūnai buvo tikrai neblogi ) - asocialus genijus ir t.t. Tobulas Mekas (Jonas Tertelis), spektaklyje taip ir neištaręs nė vieno žodžio... Su tuo firminiu savęs filmavimu ir šypsena (įtariu, kad jis ir buvo pirmasis videoblogeris „back in the 60-70ies“).
Keisčiausia, kad šis spektaklis prasidėjo tikrai ne įžengus į salę, ar prasidėjus pirmajam pasirodymui, o daug anksčiau. Labirintas buvo puiki priemonė, kuri ištrynė ribą tarp paprasto kliūčių ruožo ir prasidėsiančio „vaidinimo“ ar „ne-vaidinimo“. Manau, kad ši forma kuo puikiausiai atspindi „No Theatre“ kryptį ne tik pažodžiui, bet ir idėjiškai. Supranti, kad šis „spektaklis“... jau vyksta labai seniai, o ir jo pabaiga tampa sutartiniu reikalu. Šarlatanai...
Sunku patikėti, kad viskas buvo suruošta tik per tris savaites. Atrinkti geri gabaliukai iš knygos, paskaninta realiais videointarpais iš Druskininkų bei performansais, kuriais Mačiūnas ir kompanija kraupino Niujorką, Vysbadeną, Paryžių ir kitus kultūringus miestus. Akcentukai sudėlioti gražiai: Jurgis nemažą laiko dalį praleidžia šalia scenos, savo „žaliojoje“ virtuvėje, kurios spalva, kaip ir finalinės scenos „ant lango“ koloritas, greičiausiai buvo toks dėl spėjamo Jurgio Mačiūno daltonizmo. Kaip nematomas, bet niekur nedingstantis lėlių valdytojas, prireikus „pagaliu“ paauklėjantis seserį ir bendražygius - Jurgis, vietoj vaistų nuo astmos švilpaujantis lūpine armonikėle. (Dulkės, beje, buvo nematomas, bet sunkiai ignoruojamas spektaklio veikėjas: žiūrovams migruojant, jos kilo, oras tapo troškus, ir staiga labai aiškiai suvoki, kodėl Mačiūnas prisėdęs traukia kortizoną, iš kur ta eisena, toks gynybinis atsainumas.) Personažai, fragmentais perteikiantys ir lipdantys kaleidoskopišką Mr. Fluxus asmenybės vaizdą, kol šis kepa koldūnus. Skausmingos ir kraupios „fluxus šypsenos“ nuo scenos, o kartu atspausdintos ir sukabintos čia pat, už nugarų. Galerijoje, kurioje galima buvo pamatyti ne tik spektaklio kūrybinio proceso ištraukas (aktorių užrašus bei pastabas), bet ir pačių tapytas milžiniškas drobes bei instaliacijas. Šarlatanai...?
 |
| Scena iš spektaklio eskizo. Kamilės Žičkytės nuotraukos |
Seksualumo ir asketiškumo priešprieša tobulai išreikšta pliekiantis liudininkams (motinos ir žmonos scena), kai Jurgio Mačiūno (Ainis Storpirštis) poziciją galima interpretuoti ir taip, ir anaip (o tuo pačiu nei taip, nei anaip). „No Theatre“ puikiai atspindėjo knygą (ir kitus atgarsius), palikdami viską spręsti žiūrovui/skaitytojui. Priešpriešos susipina, provokuoja ir verčia įsižiūrėti. Cirkas, pokštas, išdaiga - jie ką, tai vadino menu? Ką jie, po velniais, nori tuo pasakyti?? Iš už to išlendantis titaniškas idėjos nešimas ir nuogas atvirumas. Antra dalis buvo jausminga, įelektrinta ir tikrai sugraudino. Tikra istorija, džiaugiausi, kad kūrėjai ją perteikė taip įtikinamai, o tas pakilumas buvo tolygus liūdnai/ištemptai šypsenai, nes... šitas cirko numeris yra suaugusiems.
Daugiau nesiplėsiu, nes labai tikiuosi, kad spektaklis bus pakartotas, o geriau jį žiūrėti per daug nežinant. Rekomenduoju netgi knygą skaityti po puikios vizualizacijos: nors kai kuriuos dalykus sunku perprasti nesidomėjus iš anksto. Vido Bareikio „Mr. Fluxus“ parodo esminius Fluxus kabliukus ir gali tapti sniego gniūžte, su kuria nusirisite keliasdešimt metų atgal link pačių šaknų.
Leisiu sau ir pabambėti. Kai kurie pakartojimai atrodė ne vietoje: užuominą į situaciją, situacijos suvaidinimais ir tada dar perskaitoma ištrauka iš knygos apie situaciją? Galėtumėte ir labiau pasitikėti savo auditorija. Ir kokių kompromisų dėka dingo dramblio mėšlas?
O šiaip - spektaklis drąsus. Muzikinis fonas gražiai lipo prie veiksmo (Eglė „YOKO“ Špokaitė ir Donatas Bielunskis). Erdvė labai dėkinga performansams, net nelabai ateina į galvą, kur tokią vietą surasti, pvz., Vilniuje. Norisi pasirodymo videoįrašų ar bent jau daugiau gabaliukų iš tų trijų savaičių.
Dar noriu paspausti rankas kūrėjams ir padėkoti už pasirinktą temą ir jos įgyvendinimą. Šarlatanai.
piktas vaikas
