Kaip ir kituose Artūro Areimos kūriniuose, „Arti“ jungiasi brechtiškas atsiribojimas ir emocijų purslai, kuriais režisierius tarsi žadina, jo supratimu, miegančią publiką.
Spektaklyje muziejinio eksponato bruožų įgyja net kalba. <…> Matyt todėl apima toks džiugus palengvėjimas, kai su kalba – daukantiška ir šiuolaikine – scenoje imama žaisti.
Žiūrovui užduodamas tonas ir tarytum kviečiama prigauti save patį, įeinantį į nejautros ir abejingumo būseną, užsidarantį savo saugiame burbule nuo tikro pasaulio negandų.
Pastebiu susitelkimą rodyti stereotipus, sutirštintai vaizduoti tragikomiškus personažus, kurie atrodo patrauklūs, įdomūs, tačiau vėliau jiems ima stigti gelmės, galbūt savotiškos „tarpinės būsenos“.
Špilevojus dokumentinę medžiagą pasitelkia ne tik atpažinti istoriniam asmeniui, susipažinti su Miltiniu, bet ir atskleisti Teatrą kaip nematomą, tačiau lemiamą spektaklio veikėją.
Aleksandro Špilevojaus spektaklis „Jona“ artimas pastarojo meto latvių teatro tendencijoms: apie įvykius bei savijautas čia daugiau pasakojama nei rodoma.
Lėlės, išėjusios iš meistro dirbtuvės, pradeda gyventi scenos gyvenimą ir net tada, kai jų istorijų nebelieka repertuare, pažvelgus į lėles atgyja su jomis susiję prisiminimai.
Tampa akivaizdu, kad režisierius nebando nieko išradinėti, o remiasi metodais, kuriuos būtų galima pavadinti klasikiniais ir siekia sukurti žiūrovui patirtį labai tradicinėmis teatro priemonėmis.
Ką ši kurtinantį garsą, chaosą, emocijų pliūpsnius sujungusi simfonija liudija mums, apie mus? Kad kartais degame. Taip, kad dūmai ne tik akis graužia, bet, rodos, sielą iš kūno išrūkys.
