„Niekas iš manęs teatro negali atimti. Tik mirtis.“ Šią Rimo Tumino mintį pacitavo Tel Avivo „Gesher“ teatro kūrėjai, Klaipėdoje vykstančiame festivalyje „TheATRIUM“ parodę ne tik priešpaskutinį režisieriaus spektaklį „Ana Karenina“, bet ir dokumentinių kadrų iš trijų tame teatre kurtų spektaklių repeticijų. Ši citata, kaip ir pats „Anos Kareninos“ pastatymas, tapo prasminga ir jautria epitafija Tumino kurtam teatrui ir sykiu – ištisai teatro epochai. Ryškiausias pojūtis stebint spektaklį – tokio teatro daugiau nebebus, vyksta lyg koks išlydėjimo, atsisveikinimo ritualas. Beje, panašus jausmas buvo apėmęs ir žiūrint Eimunto Nekrošiaus „Tuoktuves“, praėjusių metų pabaigoje iš Varšuvos atvežtas į Valstybinį jaunimo teatrą. Žinoma, tai labai skirtingi spektakliai, įkūnijantys skirtingas teatro sampratas, tačiau ir vienas, ir kitas kūrinys, sutelkę savy ir išgryninę būdinguosius abiejų režisierių teatro kalbos bruožus, vainikavo pasibaigusį Lietuvos teatro amžių.
Spektaklis „Ana Karenina“, sukurtas pagal didelės apimties Levo Tolstojaus romaną, – ko gero, lakoniškiausias ir sutelkčiausias Tumino spektaklis. Dramaturgiškai susitelkiama į trijų šeimų santykius, atsisakant beveik visų kitų temų (spektaklio dramaturgė Katya Sassonsky). Vizualumo požiūriu – Adomo Jacovskio scenovaizdis itin lakoniškas ir net griežtas, parafrazuojantis renesansinio teatro erdvę. Scenos gilumoje – asketiškas gylio iliuziją sukuriantis pilkas portalas, o pagrindiniai scenografijos elementai – ilgi tokie pat pilki suolai. Vienintelis su šiuo asketiškumu kontrastuojantis elementas – puošnus paluby pakabintas sietynas, įsiveržiantis į žiūrovų salę ir taip tarsi sujungiantis vaidinimo ir publikos erdves. Scenovaizdyje ir Olgos Filatovos kostiumuose vyrauja pilka ir juoda spalvos, todėl tokioje aplinkoje ypač išryškėja detalės: ryškiai raudonos Anos lūpos, sniego baltumo Kiti suknelė, margas kilimas – Kiti ir Levino namų jaukumo, o sykiu ir „namų teatro“ simbolis. Lakoniška, juvelyriškai nušlifuota ir aktorių vaidyba – jokių nereikalingų frazių, jokių neapgalvotų gestų. Kasdieniškas judesys nepastebimai gali pereiti į teatrinę reprizą ar šokį ir vėl grįžti į tą patį tašką (choreografė Anželika Cholina). Net vaidybinės intermedijos – o kaipgi Tumino spektaklis be jų! – preciziškai atmatuotos lyg morfijaus lašai iš skausmo klejojančiai Anai. Pavyzdžiui, sceną paliekantis Stiva (aktorius Yuvalis Yanai) bando iš toli užpūsti elektrinį sietyną. Pavyksta, tačiau po akimirkos šviestuvas vėl įsižiebia. Užpučia dar kartą – po šiek tiek ilgesnės pauzės šviesa vėl sugrįžta. Aktorius neužsižaidžia šia akivaizdžiai publikai džiaugsmo teikiančia scena, jo judesiai tikslūs ir taupūs.
Toks polinkis į formos grynumą jau buvo išryškėjęs ir J. Vachtangovo teatre sukurtuose Tumino spektakliuose, tačiau galbūt dėl aktorinės mokyklos skirtumų „Gesher“ teatro aktoriai atrodo gerokai gyvesni ir žaismingesni, net ir įrėminti tokiuose griežtuose formos rėmuose. Galima pasakyti dar daugiau: atrodo, kad Tuminui pagaliau drauge su aktoriais bus pavykę išgauti tą ilgai ieškotą vaidybinę esenciją, materializuojančią kokį nors vaizdinį ir įkūnijančią išgrynintą būseną be jokių buities priemaišų. Nežinia, kaip užduotis Kiti vaidinančiai Roni Einav formulavo režisierius, tačiau, man regis, šiai aktorei pavyko sukurti tai, ko link Tuminas ėjo daugelyje savo spektaklių, siekdamas rasti bundančio nekantraus, tyro, bet kartu šiek tiek laukinio moteriškumo išraišką. Tokia vaidyba randasi anapus konkretaus žanro ribų, bet tuo pat metu apima daugelį žanrų, daugelį skirtingų teatro tradicijų klodų.
Savo šventąjį Gralį Tuminas atrado ir dar vienoje plotmėje. Ne kartą teko girdėti režisierių apgailestaujant, kad teatre jam trūksta stebuklo. Kad sceną iš tikrųjų užtvindytų jūros bangos, kad personažai iš tikrųjų pakiltų į orą, kad negyvi objektai atgytų. Kuriant „Aną Kareniną“ jam tai pavyko. Be jokių įmantrių technologijų, jokių sceninių efektų. Kone tuščia erdvė, jausminga Giedriaus Puskunigio muzika ir aktorius, ištrauktas iš tamsos Alexanderio Sikirino šviesų, – daugiau scenoje nieko nėra, o mūsų, žiūrovų, vaizduotėje kyla patys įvairiausi reginiai, prisiminimai ir asociacijos.
Tuminas dažnai mėgdavęs kartoti, kad užsidarymas vien psichologijoje nuskurdina vaidybą, atima netikėtumų proveržio galimybę. Tačiau kiekvieno vaidmens jo spektakliuose pamatą sudaro subtilios psichologinės įžvalgos. Todėl vaidmenys Tumino spektakliuose – netikėčiausios gyvenimiškos tiesos ir teatrališkumo jungtys. Nors spektaklis vadinasi „Ana Karenina“, o šią chrestomatinę heroję vaidina išties išraiškinga aktorė ir šokėja Efrat Ben-Tzur, šiame scenos kūrinyje vienodai svarbūs visi personažai. Kiekvienas gyvenimas vertas būti nugyventas scenoje ir kiekvienam žmogui, pranykusiam istorijos tėkmėje, turi būti suteikta galimybė atgyti scenoje ir išsprogdinti ją savo gyvybingumu – tai Tumino teatro moto. Todėl spektaklyje „Ana Karenina“ nėra antraeilių personažų. Kiekvienas iš jų – atskiras pasaulis, į kurį režisierius kaip visada žvelgia žavėdamasis, kai kuriuos švelniai pašiepdamas, bet visada su begaline atjauta. Neabejotina, kad žinojimas, jog Tuminas neseniai iškeliavo režisuoti dangiškųjų vaidinimų, veikia spektaklio percepciją. Ko gero, veikia ir aktorius, net jei režisierius ir būtų jiems palikęs testamentą iš paskutiniųjų stengtis teatru, švente, žaidimu pergalėti mirtį. Todėl juoko ir džiugesio čia gerokai mažiau (nors vis dėlto yra) nei kituose Tumino spektakliuose. Mirties alsavimas šiame spektaklyje įgavęs ir materialią išraišką – bevardžio personažo, nebylaus šešėlio, pavidalu. Suspaudžia širdį prisiminus valiūkišką tokio personažo versiją – Andriaus Žebrausko Kiemo žmogelį „Maskarade“...
Trys šeimos – daugybė santykių versijų, painių meilės, aistros, pavydo, keršto, susitaikymo ir atleidimo konsteliacijų. Tik tiek? Net tiek. Simboliška, kad vienu paskutinių savo kūrinių Tuminas uždėjo karūną prastos reputacijos žanrui – melodramai. Pakylėjo ją ant postamento sykiu su žmonėmis, kurie niekina mažyčius drungnus jausmus ir siekia svajonių. Svajoja kasdienybės akimirkose – kaip spektaklio pradžioje sako vėjavaikis Stiva. Ar romantizmas dar sugrįš į Lietuvos teatrą? Jei tik žinotume...
