Vaitkaus abstrakcijos ima grimzti nuo sunkios ir senstelėjusios tiek dekoracijų, tiek ir aktorinės butaforijos, nes mažiausiam jausmui ir užuojautai čia ne vieta.
„Tai ir yra žaviausia. Nors ir esu užrašiusi „Žvaigždžių krušos“ variantą, tekstas nepasiduoda popieriniams rėmams ir nuolat kinta”, – sako dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė.
Režisierius, perkeldamas pjesės veikėjus į vieną iš smėlėtų pakrančių ir aptverdamas juos geležine tvora, padėjo pamatus ir naujai sceninei šiuolaikinio lietuvio gyvensenos mitologijai.
Prisiliečiant prie klasikinių kūrinių ir norint juos išlaisvinti iš konservatyvių „rūbų“, per maža savavališkai improvizuoti.
Realybės šou – pernelyg viliojantis fenomenas, kad jį apeitų scena. Nes ten visi norom nenorom kažką vaidina.
Teatro kalbos požiūriu šis Jono Vaitkaus spektaklis – anaiptol ne naujiena, tačiau šiandieniniame kontekste jis pasirodė gyvas ir aktualus.
Smagiausia „Žvaigždžių krušoje” yra tai, kad aktoriukai atkreipė dėmesį į šį pastaruoju metu labai galingą reiškinį ir šauniai preparavo jį scenoje.
Iš gombrovičiškojo paradoksalumo veido Vaitkus išnaikina rimties raukšles, į jas įšvirkšdamas stiprią juoko, pokšto, smagios žaismės butolino injekciją.
Lietuvių kompozitorius Gintaras Sodeika iš įdomios teatro pjesės „Vinter“ sukūrė operą, kuri teikia vilčių, jog su ja susipažins daugelis pasaulio operos teatrų.
