Čia nuolat dainuojami „žiaurūs romansai“, šaudoma ir gaudoma, liejasi kraujas, vagiama, apgaudinėjama, kol galop visi veikėjai vietoj degtinės, užpiltos ant rupūžės, išgeria nuodų ir miršta.
Kažkada atsakydamas į klausimą, kodėl užsiima teatru, Oskaras Koršunovas prisipažino, kad vienas po kito statomi spektakliai jį gelbėja nuo alkoholizmo, nes dirbdamas jis negeria. Jo „Hamletas“ pasakoja apie teatrą kaip apie žalingą įprotį.
Heineris Goebbelsas savąjį detektyvą paverčia spektaklio esme. „Eraritjaritjaka – frazių muziejus“ – tikslus spektaklio pavadinimas: turiu galvoje ne „ilgesį to, kas nesugrąžinamai prarasta“ , o frazių muziejų.
Jaunuosius „Atviro rato“ aktorius, regis, Aidas Giniotis išmokė daug dirbti savarankiškai: rašyti pjeses, fantazuoti, savarankiškai repetuoti. Ir iš tos užmaišytos teatro „tešlos“ pavyksta sukurti įdomių gyvų spektaklių.
Norintys suvokti, kas yra aktorinės kūrybos apogėjus, gali apsilankyti Robo Beckerio komedijoje „Urvinis žmogus“. Vienas iš šio monospektalio atlikėjų – Vaidotas Martinaitis.
Jis sugrįžo iš tolimos, varginančios, daugiau nei tris dešimtmečius trukusios kelionės. Dar 1975 m. Kauno dramoje į kelią išlydėtas piligrimas neseniai stabtelėjo Vilniaus mažojo teatro scenoje.
„Katinas Temzėje“ – debiutų spektaklis. Anetos Anros debiutinį romaną scenai pateikė dailininkas Gintaras Makarevičius, seniai įsitvirtinęs kaip scenografas ir neseniai – kaip kino režisierius.
Prieš mėnesį Stavangerio Rogalando teatro scenoje įvyko Oskaro Koršunovo spektaklio „Hamletas“ premjera. Apie jį recenzijas parašė visi pagrindiniai Norvegijos dienraščiai. Pateikiame jų vertinimus.
Kol mūsų talentingieji „formuoja teatro veidą“ svetur, lietuvių teatras sparčiai praranda individualius veido bruožus virsdamas kičine savo paties karikatūra.
