Žilvino Vingelio režisuotame spektaklyje „Naujasis nuomininkas“ ryškus atsiribojimo, izoliacijos, pabėgimo nuo tikrovės absurdo į grynosios fikcijos, vaizduotės, fantazijos, sapnų pasaulį momentas.
Žilvino Vingelio kuriamai vaizdinijai, kaip ir pasaulėjautai, artimesnis ne absurdas, kuriam priskiriama Ionesco pjesė, bet siurrealizmas. Jo „Naujasis nuomininkas“ nėra persmelktas nevilties ir beprasmybės.
