Kas skaitė Ray´aus Bradbury knygų, žino, kad jis vengia, nors to lyg ir laukiame, smulkmeniškų ateivių bei naujųjų technologijų aprašymų, jam labiau rūpi egzistenciniai žmogaus būties klausimai.
Atlikëjai gali daryti ką tinkami ir neprivalo įsisprausti į jokius rëmus, čia atsiranda vietos bet kuriai meno rūšiai. Kartu paliekama laisvė ir žiūrovui rinktis asmeninę matomo vaizdo interpretaciją.
Kai kažko labai nori, gavęs sutrinki. Kaukutė ir Kaukutis dvejoja, nesiryžta, laisvė gundomai vilioja ir paslaptingai baugina. Galop Daiva Čepauskaitė išveda mažuosius nenuoramas į ilgos dienos nuotykių kelią.
Režisierei svetima estradinio pobūdžio kūryba, todėl ir šiame spektaklyje nesiveržiama tiesiogiai atspindėti gyvenimo, nesiekiama kurti paprasto, aiškaus, nuoseklaus siužeto.
Gaji nuostata, jog mūsų mieste „nieko nevyksta“, taip įsikerojusi, kad žiūrovą reikia traukti į įvykį ar spektaklį ne todėl, kad prasta, o todėl, kad prarastas noras dalyvauti vyksme čia ir dabar.
„Mano gestas visuomet atvirkščias”, – sako Myškinas naujausiame Nekrošiaus kūrinyje pagal Dostojevskio „Idiotą”. Kunigaikščiui gal ir atvirkščias, bet jį vaidinančiam aktoriui – kaip tik papildantis žodžių prasmes.
Tai, kad po KVDT stogu kuria jaunimas, liudija atvirą, ne grobuoniškai nusiteikusią teatro poziciją. O praėjusio teatro sezono žiūrovai gali džiaugtis grobio įvairove.
Spektakliui režisierius atrado asketišką formą, o pjesės talmudą su beveik nekupiūruotu tekstu įspraudė į aktorių rankas. Tarsi priekaištingai žvelgdamas mūsų plepiam amžiui į akis Jonas Vaitkus nestabdo kalbos krioklio, net jei jis virsta bedvase akustika.
„Nutolę toliai“ – užuominų spektaklis. Visi kūrėjai lyg nebyliai, neregiai bandė atrasti praeities žemę, kurioje šiuolaikinis žmogus geriau suvoktų save.