Lauros Kutkaitės spektakliams būdingas stilistinis disonansas: subtili, poetiška ir paslaptinga jų estetika staiga pertraukiama provokatyviomis interakcijomis su publika ar šiurkštesne aktorių raiška.
Turbūt dažnas mūsų turėjome tą, kuriam nejučia vis imame ir šitaip „paskambiname“, tad spektaklis savo šviesiu grauduliu sklendžia idant nugultų žiūrovo sąmonėje kaip svetimų-savų patirčių atplaišos.
Hercogaitei Lizai parinktas patrauklios, seksualios, naivios ir iš pažiūros neprotingos jaunos moters archetipinis įvaizdis, tapęs esminiu dutūkstantųjų atvaizdu.
Socialinę kritiką mėgstanti Vilma Pitrinaitė tris šokėjas pristato ir kaip konkuruojančias moteris, ir besilydančius į vieną masę individus, atsisakančius savo skirtybių.
Marionečių spektaklis „Karvė yra meilė“: tarsi balti siūlai juodame rūbe kartkartėmis išnyrantys netikslumai vis atitraukdavo nuo iliuzijos, bet aktorių atida marionetėms į ją vis sugrąžindavo.
Ten, kur gimė pirmieji Eimunto Nekrošiaus spektakliai, užgeso ir jo paskutinysis. Sapno realybė, kurią „Tuoktuvėse“ pasiūlo Gombrowiczius, veikia ne kaip aplinkybės, o kaip Nekrošiaus režisūrinė raiška.
„Teiresijo krūtis“ yra retas, preciziškas darbas, jame džiugina puikiai valdoma teatrinė šviesotamsa – kontrastai. Humoras išryškina neviltį, tyla sustiprina riksmą.
Žiūrovus ir pasakojimą perliejanti ironija ir autoironija spektaklyje suveikė kaip įrankis išgyventi vidurio krizę ir priartėti prie pabaigos. O čia – prisipažinimas, kad teatras rūpi.
„Bado meistras“ – paskutinis spektaklis, pastatytas ir iki šiol vaidinamas „Meno forte“: teatro meistras teatro priemonėmis parodė pasaulį, kuriame be duonos ir vandens gyvena siela.
