Gana jau tų dievų! Duokite man žmogų!
Tegu jis būna, kaip kad aš, drumstas, nesubrendęs
Nebaigtas, tamsus ir neaiškus
Bet kad su juo šokčiau! Žaisčiau! Kovočiau su juo
Prieš jį apsimesčiau! Jam gerinčiausi!
Ir jį prievartaučiau, jį įsimylėčiau, jame
Kurčiausi vis iš naujo, juo augčiau ir taip augdamas
Sutuokčiau pats save žmonių bažnyčioje!
(Witoldas Gombrowiczius)
Varšuvos nacionalinio teatro spektaklis „Tuoktuvės“ savo kelionę užbaigė Valstybiniame jaunimo teatre. Ten, kur gimė pirmieji Eimunto Nekrošiaus spektakliai, užgeso ir jo paskutinysis. Rodos, per šias dvi spektaklio gastrolių dienas į teatrą atėjo visi, kurie ilgėjosi to keisto nekrošiško pasaulio, pilno daiktų šlamesio, žmonių šnabždesio ar visiškos tylos.
Witoldo Gombrowicziaus pjesė „Tuoktuvės“ sodri pasakojimo ir tiršta prasmių. Tai formos drama, rašoma Jaunimo teatro parengtoje programoje[1]. Neabejotinai, Gombrowiczius pasiūlo formą, kurioje nujaučiama užuominų ir į literatūrą, ir į istorinius bei politinius kismus. Pagrindinis pjesės veikėjas Henrikas savo abejonėmis primena Shakespeareʼo Hamletą, tačiau jo sapnas savo nenuspėjamumu panašus į „Vasarvidžio...“, o Henriko, Vladziaus ir Mankos meilės trikampis atpučia ir „Otelo“ prisiminimą. Tuo metu stilistiškai „Tuoktuvėse“ galima įžvelgti grubios Stanisławo Ignacy Witkiewicziaus kalbos paliktus pėdsakus. Galbūt šie konkretūs literatūriniai įvaizdžiai yra tik sutapimas, tačiau, akivaizdu, jog Gombrowiczius „Tuoktuvėse“ prikaupė prasmių. Tai sunki ir daugiasluoksnė drama, kurią Nekrošiaus režisūra atskleidžia iš kitos - ne herojinės, bet žmogiškosios pusės.
Nekrošiaus spektaklyje, skirtingai nei Gombrowicziaus pjesėje, sapnas egzistuoja dar prieš pasirodant sapnuojančiajam, t. y. sapnas jau vyksta iki Henrikui įžengiant į sceną. Per tą laiką, kol kartu su Tėvu (Jerzyʼis Radziwiłowiczius) ir Motina (Danuta Stenka) laukiame iš karo grįžtančio Henriko (Mateuszas Rusinas) ir tam tikra prasme laukiame dramos veiksmo pradžios, žiūrovams leidžiama pajusti tą realybę, į kurią dar tik įžengs pagrindinis pjesės veikėjas. Sūnaus laukimas virsta tėvų tarpusavio santykių išklotine - besikeičiančios lentelės su užrašais, atstumas tarp kėdžių subtiliai rodo laiką, kurį žiūrovai išgyvena kartu, dar iki prasidedant pagrindiniam pjesės veiksmui. Tokia įžanga Nekrošius pripratina žiūrovą prie savo kalbos ir tono, todėl tėvų, pasitinkančių jau sugrįžusį sūnų, reakcijos nebenustebina žiūrinčiojo, nes vaidyba šiuo atveju tampa spektaklio sumanymo dalimi. Tokia paviršinė vaidyba išplaukia iš Gombrowicziaus teksto ir iš Nekrošiaus režisūros sankirtos. Kokią erdvę Nekrošius duoda aktoriui? Viena vertus, absoliučią. Kita vertus, labai ribotą.
Sakydama „paviršinė“ neturiu galvoje iliustratyvios vaidybos. Žodis „paviršinė“ nusako psichologinį gylį. Aktoriai neįsijaučia į personažus tiek, kad už juos kentėtų ar jaustų psichologinį vaidmens svorį per visą spektaklį. Kaip lengvai (vos persėdus ant kitos kėdės) Danuta Stenka iš Motinos virsta Mania, - taip kuriami visi „Tuoktuvių“ personažai. Kalbant apie aktorinę spektaklio raišką labiau tiktų žodis pantomima, nes kūnas čia nėra vien funkcijų atlikėjas, o veikiau išreiškia vidinius ir išorinius potyrius, jausmus ar mintis. Nekrošiaus spektakliuose, aktoriaus kūnas gali veikti atsietai nuo personažo kūno, t. y. atlikti veiksmą, nesusijusį su dramaturgine personažo linija, tačiau būtent taip sukurti tinkamą santykį ir išryškinti aktoriaus ir personažo išlaikomą atstumą, kaip jų negalėjimą susitapatinti, ir priversti žiūrovą ieškoti šios negalimybės priežasties. Tuo metu žodžiai Nekrošiaus spektakliuose lieka žodžiais, kurie dažnai neįeina į personažo išgyvenimus, o tik nusako aplinkybes ar tęsia dramaturginį pasakojimą. Todėl, pagal režisieriaus sumanymą, didžioji dalis personažų nevirsta vaidmenimis ir dažnai yra aktorių atliekami arba vaizduojami. Toks sumanymas išlaisvina spektaklį nuo dramaturgijos ir jos konteksto, bet palieka pačioje Gombrowicziaus pjesės prasmėje - parodyti, kiek daug vaidmenų savo kasdienybėje žmonės atlieka patys prieš save. Vaidyba tampa ne tik spektaklio formos dalimi, bet ir pjesės raktu. Kaip pamatyti save vaidinantį? Ar nustoti vaidinti gali tik pervaidindamas? „Tuoktuvėse“ dalis teksto nėra tapatinama su personažais, jis išberiamas, išdainuojamas, išlemenamas ar iščiulbamas be jokio emocinio aktoriaus ir personažo susisaistymo, be jokios psichologinės personažo traktuotės.
Tačiau, pavyzdžiui, svarbiausieji Henriko ar Tėvo monologai nėra palikti „be šeimininko“. Tai daroma tam, kad pjesė su savo siužetu ir prasmėmis spektaklyje neišsibarstytų ir šis turėtų tvirtą atramos tašką. Tokie psichologiniai intarpai spektaklyje įgyja konkrečią užduotį - iš šios lengvos pantomimos, iš šio pervaidinimo ištraukti esmingiausius personažų ir pačios dramos momentus. Tad derindami įvairią aktorinę raišką - ir psichologinę, ir pantomiminę - Nekrošiaus aktoriai ritmingai šokinėja per spektaklio (jau nebe vien dramaturginį) tekstą neleisdami dramatizuoti Gombrowicziaus dramos. Nekrošiaus kūrybos tyrinėtojas Łukaszas Drewniakas užsimena, jog tam tikrais spektaklio momentais Nekrošiui reikėjo naivaus teatro ir, tiesą sakant, čia net nekyla klausimas „kodėl?“, nes į jį atsako pati Gombrowicziaus pjesė. Tam, kad aplinkybėse pasimatytų žmogus. Tam, kad vaidinantis žmogus nebeturėtų kaip paslėpti savo vaidybos ir pats pasislėpti nuo savęs.
Sapno realybė, kurią „Tuoktuvėse“ pasiūlo Gombrowiczius, veikia ne kaip aplinkybės, o kaip paties Nekrošiaus režisūrinė raiška. Nesvarbu, ar tai dokumentiniai Svetlanos Aleksijevič romanai, ar nuo pradžių iki pabaigos pramanyti Franzo Kafkos apsakymai - visur tęsiasi sapnas. Laimei, jis apie tą patį žmogų.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
[1] Teatrologas ir teatro vadovas Audronis Liuga specialiai šio spektaklio gastrolėms Lietuvoje parengė išplėstinį leidinį, pristatantį dramaturgą, pjesės kontekstą bei siužetą, spektaklio „Tuoktuvės“ pasirodymo Lenkijoje aplinkybes. Jaunimo teatras - bene vienintelis Lietuvoje dramos teatras - ruošiantis žiūrovą spektakliams (leidiniais, renginiais, spektaklių įrašų ar filmų peržiūromis). Ir net jeigu tuo domisi vos keli žiūrovai, visuomet jauti, jog teatro meninė kryptis orientuota į tuos keletą, kurie su kūrėju ar kūriniu nori susipažinti įvairiapusiškai.
