Dulkės yra skirstomos į toksiškas, buitines ir degias. Tačiau kokiai kategorijai priskirti jomis virtusias Holokausto aukas, nugulusias istorijos puslapiuose bei artimųjų, kurių gretos vis mažėja, prisiminimuose? Arba kaip įvardyti tas, kurios pasklinda po sceną ir salę, kai aktoriai ima daužyti seną kilimą? Šios Holokausto tragedijos atmintimi prisotintos dulkės savyje sutelkia toksišką žmogaus prigimtį, lengvai įsiplieskiančią diskusiją ir skausmo bei nevilties kupiną karo buitį. Pastarosios, Justino Vinciūno spektaklyje pavadinimu „Dulkės“, sklęsdamos po salę graužia akis, kutena nosį ir skverbiasi į kūną, primindamos, kad esame saugioje erdvėje, tačiau analizuojame nesaugią temą.
Kalbėti apie Holokaustą nėra lengva. Užčiuopti vienos iš tamsiausių žmonijos tragedijų prigimtį ir padarinius sunku ne tik emociškai, - scenos meno pastatymų šia tema netrūksta, o tai kelia iššūkių į temą žvilgtelėti originaliai ir savita režisieriaus ranka sustyguoti sceninį veiksmą. Vienaip ar kitaip ši tema, atliepianti genocidą ir trapų žmogaus likimą, išlieka svarbi ir aktuali nepaisant jau esamos meninės ar dokumentinės medžiagos. Ypač šiuo metu, kai vyksta Rusijos karas Ukrainoje. Užmiršti lygu kartoti.
Birželio 21-22 dienomis, Valstybinio jaunimo teatro „Salėje 99“ įvyko Justino Vinciūno spektaklio „Dulkės“ premjera, kurios smaigalyje, - pakibusi ore, lyg suprantama, bet tuo pačiu ir ne, - Holokausto tema. Spektaklio erdvėje kiek daugiau nei valandą (nuostabus laikas spektakliui) skleidėsi poezija - žodžio, vaizdo, šviesos, muzikos, o režisierius kvietė „ištestuoti“ savąją suvokimo, atjautos ribą ir atitolinti užmarštį.
„Dulkės“ - tai tikslus, tvarkingas ir nuoseklus darbas, kuriame sėkmingai suvaldytas Kazimierzo Sakowicziaus „Panerių dienoraščio“ tekstas (dramaturgas Artūras Voiničius). Spektaklio pamatui pasirinkta medžiaga yra svarbi ne tik kaip dokumentinis paveldas, bet ir dėl kritinės Holokausto temos analizės, kuri skatina prisiminti, kad lietuviai per karą ne tik gelbėjo žydus, bet ir tapo jų budeliais. Tai nurodo ir Lietuvos žydų žudynių statistika, kuri buvo viena didžiausių Europoje. Ir „Dulkėse“ svarstoma ne tik apie aukos emocinę būseną, bet ir kvestionuojama nusikaltimus vykdžiusiųjų motyvacija ir moralė.
1999-aisiais išleistas „Panerių dienoraštis“, 2012 metais buvo išverstas į lietuvių kalbą ir pristatytas Tarptautinei Holokausto aukų atminimo dienai skirtame renginyje. Lenkų žurnalisto, karo metais gyvenusio Paneriuose, netoli masinės žydų žudynių vietos, užrašuose užfiksuoti nusikaltimai žmogiškumui spektaklyje virto monologais, kuriuos aktoriai dėstė pirmuoju asmeniu. Šis sprendimas scenoje leido sukurti ne vieno, ne šešių (tiek aktorių veikia spektaklyje), bet nesuskaičiuojamų šimtų nukentėjusių žmonių istorijas.
Spektaklio atmosfera kuriama dar neįėjus į teatro salę. Koridoriuje žiūrovus pasitinka nedidelis monumentas aplipęs samanomis, jose įsitaisęs 1943 metų kišeninis kalendorėlis, paplyšusi dražė saldainių dėžutė, varpelis, įrėminta keturių vaikų nuotrauka, batai, raktas, kelios juodraščio nuotrupos ir knyga pavadinimu „Žmogus“. Juk tiek galiausiai ir telieka: keli daiktai, kurie apibrėžia kažkada gatve vaikščiojusį žmogų. Tokiomis keistomis mintimis prasideda spektaklis.
Esminė „Dulkių“ sceninės analizės ir interpretacijos prieiga yra ne bandymas atkurti dienoraštyje užfiksuotus vaizdinius, liudininko vidines mintis ar išgyvenimus. Pagrindinis šio spektaklio reflektuojamas klausimas - kaip XXI a. žmogui, tiesiogiai ar per gyvo asmens pasakojimus nesusidūrusiam su Holokausto siaubu, užčiuopti šios tragedijos emociją? Kaip pajusti empatiją, kai užrašyti Holokausto prisiminimai šių dienų žmogui gali priminti fikcijos pasaulį?
Bandymas suvokti empatijos ribą ir įprasminti atmintį atsispindi daugelyje spektaklio scenų, šios temos yra nuosekliai plėtojamos iki pat „Dulkių“ kulminacijos. Spektaklio pradžioje personažai (juos įkūnija aktoriai: Matas Sigliukas, Martynas Berulis, Rūta Jonikaitė, Šarūnas Rapolas Meliešius, Samuelis Valentinas Sauchatas, Nojus Mikalauskas) dalijasi prisiminimais, anekdotais - užčiuopia paprasto gyvenimo džiaugsmą. Jautriai ir įtaigiai žiūrovas yra įtraukiamas į praėjusių dienų šviesą, kurioje telpa visa paletė jausmų ir emocijų, įprasminančių kasdienybę. Šis tikras, gilus ir nuoširdus, kiek komiškas pokalbis sukuria aliuziją į „prieš“ ir „po“. Gyvenimas iki tragedijos ir po jos. Gyvenimas, kai dar esi žmogus su visomis jam priskiriamomis privilegijomis ir po to, kai vargiai gali atpažinti Žmogų tiek savyje, tiek kitame. Apeliuodamas į „laimės“ sąvoką atitinkančias akimirkas, Justinas Vinciūnas su kūrybine komanda žiūrovui suteikia galimybę įsivaizduoti savą, tiesa, praeitame šimtmetyje galėjusią egzistuoti kasdienybę.
Šviesi nuotaika greitai išblėsta, nes režisierius pasiūlo visą pluoštą mizanscenų, kuriose itin poetiškai susiduriama su mirties, pažeminimo, skausmo, neteisybės temomis. Spektaklyje fiziniais aktorių veiksmais kuriamos metaforos pakeičia tiesioginį Holokausto šleikštulį ir degėsių kvapą. Aktorių rankomis dengiami veidai, bandymas šešiese išsilaikyti ant vieno nedidelio lagamino, visa tai - vaizduotę įgalinantys įrankiai, skirti pabrėžti, kad kartais tinkamos aliuzijos mūsų empatiją suvirpina labiau nei dokumentinis žvilgsnis į temą.
Spektaklyje atsispindi ne tik karo, Holokausto istorija, bet ir emocinė žmogaus būsena - pusiau gyvo, pusiau mirusio vaizdinys. Panašiai ir lėlė, kuri yra naudojama Justino Vinciūno spektaklyje, tampa riboženkliu, žyminčiu praeities ir dabarties sandūrą. Ji - tarsi pradėjęs trūnyti žmogus, laiko nepaliestais atributais: štai sagos, kurios galėjo būti įsegtos į asmens švarką, dabar įsirėžusios į lėlės kontūrus. Ši tragedijos liudininkė atlieka svarbų vaidmenį spektaklio pradžioje ir pabaigoje, inicijuodama ir užbaigdama sceninį veiksmą, tačiau spektaklio vyksme yra pamirštama, taigi ne visada galima įžvelgti jos naudojimo pagrįstumą. Kita vertus, ji nėra pagrindinė veikėja ar pasakotoja, jos funkcija - padėti atskleisti pagrindines spektaklio žinutes, šiuo atveju - pabrėžti ribą tarp gyvo ir negyvo, tarp praeities ir dabarties, fiksuoti tragedijos pradžią ir pabaigą (jei tokia egzistuoja?). Vienaip ar kitaip, sukniubusi lėlė įkūnija atmintį, simboliškai vaizduoja praeitį bei prataria tik vieną žodį - „Paneriai“.
Finalinėje spektaklio scenoje ryškiausiai atsiskleidžia visame darbe plėtota tema. Ant spyruoklinės lovos rėmo užsilipusi aktorė (Rūta Jonikaitė) ima šokinėti, tik lovą laiko ne metalinės kojos, bet keturi gyvų žmonių kūnai. Lyg šio vaizdinio būtų per maža, aktorė taria „Aš nežinau, ką reiškia...“ ir paberia eilę žiaurumo apraiškų, kurios buvo tapusios Holokausto tragedijos aukų kasdienybe. Atrodo, kad šioje scenoje ji nebėra personažas, ji yra ji - žmogus, jauna mergina, bandanti suvokti, ką reiškia gyventi žydo gyvenimą vykstant genocidui. Ji tiek savęs, tiek žiūrovo klausia, ką reiškia kasti duobę sau pačiam? Ir tikrai, kaip įmanoma suvokti žmogaus vidinę būseną ir jausmus, kylančius stebint nuo kulkos pakaušin į duobę krintantį draugą ar giminės narį ir žinant, kad kitas būsi tu pats? Ar apskirtai įmanoma atjausti, ko nesi patyręs? Kurgi toji empatija, kai dabartis taip lengvabūdiškai šokinėja ant ją laikančios praeities? Ar ji kaip dulkės nupurtoma nuo aktoriaus drabužių? Kur yra tos empatijos riba, kalbant apie šios dienos Holokaustą?
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
