Rusų dramos teatras ir Valstybinis jaunimo teatras. Valerijus Gavrilinas ir Robert'as Thomas. Muzikinis spektaklis ir detektyvinė komedija. Olga Lapina ir Balys Latėnas. „Rusiškas sąsiuvinis" ir „Aštuonios mylinčios moterys". Kas tarp jų bendro? Pažvelkime formaliai: valstybinių teatrų siūlomos premjeros Vilniaus publikai pristatytos beveik vienu metu, abiejose pasirodo daug moterų, spektakliai atstovauja pramoginiams žanrams.
Turbūt prisimenate prieš porą metų kilusį skandalėlį, kai profesionalų teatro meną vertinanti komisija apdovanojimais neįvertino moterų aktorių. Kartais rodosi, kad toks sprendimas paliko žymę teatralų sąmonėje ir nuo tada lydi kiekvieną aktorės moters pasirodymą scenoje. Štai šiandien turime du pavyzdžius, kuriems suburtas tik vienos lyties kolektyvas - Olgos Lapinos „Rusiškame sąsiuvinyje" jų yra 14, o Balio Latėno „Aštuoniose mylinčiose moteryse" - suprantama, aštuonios. Taigi, kokios jos?
Savipakankamas kosmosas
Lapinos darbe aktorės - skirtingo amžiaus ir galimybių, patirčių ir vertybių. Aštuoniuose paveiksluose jos sujungtos į darnų ansamblį, kur kiekviena turi savo vietą ir žino savo funkcijas. Ilgos vienodo stiliaus suknios pabrėžia jų moteriškumą, spalvinės detalės suteikia individualumo. Kartais solistės išsiskiria apranga ar elgesiu, tačiau kiekvienas išskirtinumas suvaldytas iki mažučių niuansų. Tebūnie ji po nuometu paslėpta išlaikyta nuotaka ar pirties mauduolė, ūkiškai besišluostanti krūtinę, - viskas yra sąmoninga sceninio kosmoso dalis, vienu metu ir dirbtinė, sukonstruota, bet tuo pačiu ir autentiška, auganti pati iš savęs.
„Rusiškame sąsiuvinyje" šis 14 moterų ansamblis dainuoja apie savo pasaulį. Rodos, vien savo buvimu jos užpildo scenos erdvę ir pačios ją kuria - keisdamos grindų dangos lentų išdėstymą, kapodamos malkas ar nešdamos metalinius dubenis formuoja ir muzikinį spektaklio, ir savo personažų gyvenimo ritmą. Ramybė ir brandumas. Prieš žiūrovo akis kiekviena skleidžiasi su visais savo dvasios turtais. Kiekviena veikia atskirai, bet ir kartu su kitomis. Visos yra vieno gyvojo paveikslo dalys, jos tiksliai formuoja mizanscenas, atlieka bendrą vizualinį ir akustinį piešinį. Nors aštuoniose į aukštąją kultūrą perkeltose folklorinės stilistikos dainose traukiama apie vyro ilgesį, rodos, kad šiame moteriškame kosmose nieko netrūksta.
Visas šis spektaklis toks - iš scenos išmesta viskas, kas nereikalinga, tačiau čia pakanka gyvybės. Šiuolaikinio neoromantizmo stilius pasiekiamas tiksliai jungiant tradicines ir šiuolaikines teatro technologijas. Minimalistinė scenografija, jos ženklai apibendrintai sufleruoja kaimo erdvę, tvyro apšvietimu sukonstruotas romantiškas ūkas. Archajiškas, ikifeministinės epochos moteriškas pasaulis Rusų dramos teatro spektaklyje skleidžiasi meistriškai subtiliai, vienu metu ir tiksliai, ir švelniai. Galbūt sunkiau suvokiamas vyrams, „Rusiškas sąsiuvinis" galėtų tapti hitu jautrumo ir harmonijos išsiilgusioms moterims.
Priedas baltai mišrainei
Latėno detektyvinėje komedijoje viskas priešinga - čia apie moteriją kalbama per aštuonis individualius moterų paveikslus ribinėje situacijoje, o detektyvinės komedijos žanras diktuoja į konkretybes orientuotą atlikimą. Užmuštas vyras - priežastis charakteriams išsiskleisti. Jei prisimintume pagal tą pačią istoriją sukurtą François Ozono filmą, turėtume turtingą moteriškų portretų kolekciją. Deja, Valstybinio jaunimo teatro spektaklyje rasime štampines etiketes - tradicinė dama, isterikė, senoji romantikė, jaunoji romantikė, fifa, namų šeimininkė, racionali moteris, jaunoji aktyvistė. Visos kvailos ir... prastos.
Nors jos visos vilki individualizuotomis geltonomis suknelėmis ir vis supuola į bendras choreografinio tikslumo reikalaujančias mizanscenas, neatrodo, kad jas sietų vientisas ryšys. Rodos, pastatyme vengta bet kokio subtilumo, jo esmė - cinizmo, parodijos, grotesko šventė. Moterys čia - lyg šeimos baliuje susirinkusios Gariūnų valdovės. Kiekvienas personažas paverstas karikatūra, skiriasi tik grotesko laipsnis. Grubiau ar jautriau ji išreikšta, rodos, priklauso ne nuo režisieriaus idėjos, o nuo kiekvienos aktorės asmeninio santykio su jos vaidmeniu ir savo darbu.
Parodija kvepia ir spektaklio scenografija - herbe su dantračiais trešo stiliumi įklijuotas nužudytojo portretas, namus laiko pakrypusi kolona, yra ir pianinas, kuriuo pradžioje grojama, o pabaigoje jis sudaužomas. Sakytum gal ir konceptualu, bet parodijos kvapas perpintas su sceniniu simbolizmu - paskutinėje scenoje pasirodęs vyras atstato namų darną kaip koloną ir mėgina surinkti sudaužytą pianiną. O dargi veiksmo erdvę nusako ir kitokio lygmens dekoracijos, tarkime, gyvenamąjį kambarį imituojantis kampas su senamadiškomis užuolaidomis ir keliomis kėdėmis. Taigi, scenoje toks estetinis jovalas, kad lieka neaišku, kokiais meniniais kriterijais vadovaujantis buvo kuriama ir kokiais turėtų vadovautis žiūrovas.
Įtemptas, buitinio pobūdžio tempą diktuojantis siužetas išskleistas per lėtą deklamacinio pobūdžio vaidybą. Nors moteris charakterizuoja jų elgesys, o didelių išgyvenimų vaidinti čia net nereikėtų, Latėno pasirinktas kelias paslėpė dramaturgijos privalumus. Veiksmas ištęstas, pastatymas galėtų sutrumpėti trečdaliu. Spektaklis primena apgailėtino televizijos serialo kūrimą, kai spręsti tenka nuolat spaudžiant laikui, todėl - pagal pirmą atėjusią idėją. Dėl tokio chaoso „Aštuonios mylinčios moterys" galėtų būti populiarios tarp kultūringomis apsimetančių namų šeimininkių, kurių šventės neįsivaizduojamos be degtinės ir baltos mišrainės.
Kryptis - atgal
Abiejuose spektakliuose moterys vaizduojamos skirtingai, - viename jų pasaulis išskleidžiamas apibendrintai, tačiau gyvai ir jautriai, kitame - individualizuotai, tačiau štampiškai ir bukai. Galima sakyti, kad tai priklauso ir nuo režisieriaus lyties ir, sakykime, moteriško pasaulio pažinimo. Vis dėlto, atsižvelgdama į kiekvieno kūrinio visumą, labiau būčiau linkusi manyti, kad toks buvo režisierių estetinis, o gan net ir ideologinis pasirinkimas.
Lapinos atveju tai buvo sėkmingas sprendimas - režisierei pavyko atskleisti ir panaudoti pačių aktorių prigimtį, taigi, taip parodyti ir archetipišką moteriškumą, ir paprastumą bei paslaptingumą. Tokie kūriniai šiandien reti, bet urbanistinė globali kultūra šiandien sukelia neromantiškąją, neofolko bangą. Nepaisant to šiandien gali būti sudėtinga atrasti visapusiškai spektakliu džiaugtis galintį žiūrovą - kažin, kiek jaunųjų romantikų gali suprasti rusiškas dainas?
Latėno spektaklio atvejis visiškai nevykęs - į Robert'o Thomas medžiagą jis pažvelgė paviršutiniškai, (prastai) dirbtinai konstruodamas teatrinius triukus ir linksmybes, o ne ieškodamas humoro pačioje medžiagoje, jos siūlomose situacijose. Vis dėlto - ieškoti žiūrovo šiam darbui greičiausiai nereikės - liaudyje spektaklio pavadinimas bus siejamas su geru kinu, tad ir gera pramoga. Manau, kad „Aštuonios mylinčios moterys" bus įdomus pavyzdys, kaip galima sudarkyti medžiagą ir kartu skurti puikiai lankomą spektaklį. Spėju, kad šį spektaklį rinksis etatiniai valstybinių teatrų klientai - tie, kurie eina į teatrą, bet nieko nebando jame suprasti. Nuostabu, kaip tai gali egzistuoti - kaip įprasta teigti - „gilias teatrines tradicijas puoselėjančios" Lietuvos sostinėje. Kalbant apie Lietuvos teatro raidą, - kai valstybiniuose teatruose kuriama tokia produkcija, kelias veda atgal prie šaknų: į klojimą.
