Dorogoi Anton Pavlovič. Patologiškas bandymas pabendrauti su genijaus dvasia
2008 m. liepa. Jūs turbūt nebepamenate manęs. O štai aš Jus puikiausiai atsimenu. Sėdėdavau prieš gerą penketą metų tamsiame kambaryje, prie svylančiu plastiku atsiduodančios stalinės lempos ir nenuleisdamas akių spoksojau į Jus. Verčiau, „rijau“ puslapį po puslapio, perskaičiau Jus „nuo galvos iki kojų“. Ir kiekvieną kartą suvokdavau, kad nė velnio Jūsų nepažįstu. Ir iš viso, ar įmanoma Jus pažinti VISĄ? Regis, tokia galybė talentingiausių žmonių visame pasaulyje Jus narstyte išnarstė. Po kaulelį, po trupinėlį... Ir vis dar tai daro. Bet kaskart vėl surinktas į visumą Jūs įgaunate vis naują atspalvį, tarsi koks medis: visada tas pats, bet kiekvieną rudenį vis kitokio raudonio.
Žinote, kodėl Jums rašau? Prieš gerą pusmetį Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre žiūrėjau naująjį „Žuvėdros“ spektaklį. Tiesa, tuomet dar tik eskizą, nekaltą jaunų žmonių bandymą įveikti dramaturgijos aukštumas... Ar spėsite, kas to ėmėsi? Taigi, taigi... Kaip pirštu į akį. Ne kas kitas, o geras Jūsų bičiulis Rimas Tuminas. Spėju, nematėte jo pastatymų pas mus, Lietuvoje, o tuo labiau Škotijoje ar Islandijoje... Pastarųjų man matyti taip pat neteko, o štai lietuviškuosius vietinė teatro publika labai pamėgo. Liepos pradžioje, kol dalis mūsų teatro mėgėjų „naujų formų“ ieškojo Naujosios dramos akcijoje, Tumino studentų kursas Mažajame teatre parodė minėtąjį eskizą. Pamenate, Nemirovičius-Dančenko prieš daugiau nei šimtmetį rašė „visada teiksiąs primenybę jaunystei ir meno nesugadintiems aktoriams, o ne patirčiai ir išdirbtai rutinai“. Deja, atrodo, jog būtent patirties jauniesiems tuomet ir pritrūko. Visų pirma, gyvenimiško patyrimo. Neatrodo, jog ir Tuminas itin daug laiko skyrė darbui su studentais. O ir negalėjo - juk blaškosi pirmyn ir atgal, iš vienos šalies, iš vieno teatro - į kitą, o pakeliui - dar ir į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją... Nepersiplėši juk, žmogau, į tris lygias dalis... Greičiausiai todėl ir „Žuvėdra“ tąkart buvo nei šiokia, nei tokia: apsnūdusi, sunkiai, vangiai beplasnojanti, alsuojanti nuovargiu, kaipmat persiduodančiu ir publikai. Lyg spektaklis mokslus bebaigiantiems jauniesiems būtų savotiška finišo tiesioji, kurioje jau nevalia sustoti ir distanciją baigti paprasčiausiai privalu...
Vis mąstau, ar nevertėjo su viešu pasirodymu dar kiek palaukti, parepetuoti, galiausiai, pailsėti? Juk aktoriai per vieną savaitėlę dalyvavo dviejuose, trijuose (o kai kurie ir daugiau!) premjeriniuose spektakliuose. Kokia begalinė įtampa, koks siaubingas nuovargis! Ir vis dėlto - matėme, ką matėme. Pirmas įspūdis visuomet ryškiausias - ir nieko čia nepadarysi.
Bet gal nereikėtų vertinti taip griežtai, gal derėtų būti sąžiningam ir leisti spektakliui „įsivažiuoti“? Jūs puikiai žinote, kad sudėtingais viražais dangų raižančią „Žuvėdrą“ suvaldyti ne visada pavykdavo ir gerokai labiau patyrusiems, stambesniems teatro šulams, o čia - ką tik studijas baigę jaunuoliai. Tikroji spektaklio premjera numatoma tik kitą teatro sezoną, o iki tol, kaip yra pasakęs dar vienas „klasikas“, su kurio filosofijos vaisiais Jums susipažinti, ačiū Dievui, neteko: reikia dirbti, dirbti ir dar kartą dirbti...
P.S. Jums leidus, nuo šiol aš su Jumis na Ty.
***
2009 m. sausis. Kaip ir tikėjausi, per visą tą laiką nuo ne itin sėkmingo vasarinio bandymo, režisierius ir aktoriai rimtai padirbėjo. Ir tai iš karto matyti. Manau, kad spektaklis dar gali (ir turi) augti.
Pirmas veiksmas, kaip ir anksčiau, kiek sunkokas, bet tai turbūt natūralu. Žinia, gyventi XXI a. mieste - tai jums ne šaškėmis Melichove žaisti: kol apmąstysi manevrą, kol atliksi ėjimą, tave gyvenimas tiek ratų aplenks, kad pakėlęs akis nuo languotos kvadratinės lentos suprasi, jog nieko aplinkui nebesupranti. Toks tat žiaurus tas mūsų metas. Mąstyti, filosofuoti čia nebepridera. Norint išlikti visuomenėje, reikia veikti, daryti, vykdyti.
O Tuminas žengia sudėtingą ir rizikingą žingsnį: jis nesistengia pjesės dirbtinai pritraukti prie šiandienos, iš pirmo žvilgsnio - nieko neaktualina. „Žuvėdra“ vietomis aktualizuojasi tik pati savaime, kaip, pavyzdžiui, Medvedenkos pastebėjimas apie sudėtingą mokytojų gyvenimą - šiandienos pedagogų streikų šešėlyje tai nuskamba be galo tiksliai ir aštriai. Matai, mielas Antonai Pavlovičiau, kai kas per amžių amžius nekinta.
Režisierius, regis, tyčia spektaklį daro kuo nepatrauklesnį išoriškai, apvalo nuo kai kurių blizgučių (pvz., dainuojančio karpio, linksminusio publiką per pirmuosius bandymus), visi personažai čia juda grakščiu, teatrališku žingsneliu, jų kostiumai ir dekoracijos - neutralios, blankių pastelinių spalvų. Jokio paviršiaus efekto čia lyg ir nereikia. Scenografas ir dailininkė pernelyg neišryškino nė vieno personažo, nė vienos scenovaizdžio detalės. Kiek labiau iš bendro vaizdo išsiskiria tik masyvūs mediniai daržinės vartai. Vis dėlto su šia sąlygine ramybe disonuoja gan aštri, vietomis net agresyvoka, kai kurių aktorių, ypač moterų, vaidybos maniera. Arkadina, Maša, Polina Andrejevna - jos visos ekspresyvios, net perdėtai emocionalios. Tačiau atrodo, kad būtent tokios jos čia ir reikalingos. Juk jos, o ypač Arkadina, yra aštrieji spektaklio kampai, už kurių vis užkliūna ramiai ir tolygiai tarsi močiutės į kamuoliuką sukamas siūlas judantis spektaklis.
Pirmoji spektaklio dalis - tarytum išbandymas publikai. Kas jį pereina, - įsitraukia į ramų, nostalgija praeinančioms dienoms dvelkiantį veiksmą, kuris šiandieniniam žmogui atrodo lyg vėžlio žingsniu žengiantis, - tas išlieka žaidime. Visi kiti - neišvengiamai iškrinta. Man, o, manau, ir didžiajai daliai publikos, pavyko „išsilaikyti“...
Kol kas tiek. Dabar truputėlis ramybės ir poilsio...
***
2009 m. vasaris. Ne per seniausiai Tau rašiau, bet pastarasis laiškas, man regis, buvo paviršutiniškas, parašytas skubotai, niekada nesibaigiančių darbų, darbelių, prievolių įkarštyje - malonumas skaityti turbūt buvo menkas. Vis dėlto manau, kad turėtum mane puikiausiai suprasti ir už tai man atleisti.
Jaučiuosi neišsakęs visko, ką norėjau ir ką derėjo. Labiausiai dėl tavosios „Žuvėdros“ Vilniaus mažajame... Suprantu, į mano paskutinįjį laišką nelabai yra ką ir atsakyti. Toks jau jis - apie viską ir apie nieką. Prabėgęs laikas privertė pagalvoti, susimąstyti, tad pasistengsiu parašyti apie viską konkrečiau. Tad prie reikalo...
Žinau, mielas Antonai Pavlovičiau, kaip Tave nuvylė pirmasis „Žuvėdros“ pastatymas Aleksandros teatre. Esu tvirtai įsitikinęs, kad vilniškis spektaklis Tau tikrai patiktų. Tai lyg ir mokomojo proceso dalis, lyg ir grynakraujis spektaklis. Kažkas per viduriuką. Griežtesnės režisieriaus - interpretatoriaus rankos čia nesijaučia, greičiau galima kalbėti apie režisierių - pedagogą. O ir jaunųjų aktorių vaidmenys - ganėtinai įdomūs, vieni vykę labiau, kiti mažiau. Turbūt kaip ir visada.
Štai Agnės Šataitės suvaidinta Arkadina, kaip minėjau, aštri, kieta, net agresyvi. Jaučiasi, jog aktorė į Arkadiną žvelgia su sarkazmu, per švelnios ironijos prizmę, kiek parodijuodama ryškesnius jos išsišokimus. Šioje „Žuvėdros“ interpretacijoje Šataitės kuriamas personažas - tarsi savotiška siurbėlė, prielipas, negalintis egzistuoti pats savaime. Kai galvos tvarstymo scenoje sūnus Kostia ją tikrąja to žodžio prasme nusimeta nuo savo sprando, atstumtos moters sutrikimas ilgai netrunka: ji kaipmat užsiropščia ir gašliai „užjodo“ vargšelį Trigoriną, į kurio flirtą su Zarečnaja anksčiau didesnio dėmesio, regis, nekreipė. Tas jos tvirtumas, begalinis pasitikėjimas savimi veikiau atrodo kaip kaukė, už kurios slepiasi trapi, daug daug meilės ir šiek tiek pripažinimo trokštanti būtybė.
Panašiai, su tam tikra pašaipa, savuosius personažus mato beveik visos moteriškų vaidmenų atlikėjos. Indrė Patkauskaitė, rodosi, Mašą šaržuoja: tai akis varto, tai plonytį balselį keičia keistu baubimu. Ypač girto pokalbio su Trigorinu scenoje. Tačiau kas belieka moteriai, ištekėjusiai už nemylimo vargšo bestuburio - kaimo mokytojo Medvedenkos (Tomas Stirna). Juoktis iš pačios savęs, iš savo apgailėtino likimo ir tiek. Panašiai, tik gal kiek švelniau, santūriau, savo personažą (Poliną Andrejevną) traktuoja ir Toma Vaškevičiūtė. Visi tie senojo Rusijos kaimo moterų uraganiniai jausmų proveržiai ir reakcinga elgsena kartais atrodė ne natūrali personažų emocinė - psichologinė būsena, o tarsi nežinojimas, kur dėtis scenoje, noras pasislėpti. Tokia nuojauta nedavė ramybės per visą spektaklį...
Gerokai subtiliau ir natūraliau atrodo Zarečnają suvaidinusi Miglė Polikevičiūtė, alsuojanti jaunatvišku, kartkartėmis net vaikišku naivumu (norisi tikėtis, kad jaunos, kvailutės mergaičiukės vaidmuo netaps šios aktorės aktoriniu amplua - o pavojaus ženklų jau yra). Tai ji ir Tomo Rinkūno Trigorinas, žaismingas jų flirtas pirmo veiksmo viduryje, pažadino snūduriuoti bepradedantį žiūrovą. Rinkūno Borisas Aleksejevičius Trigorinas - tarsi iš Lietuvos teatro istorijos glūdumų išplaukęs Borisas Dauguvietis. Bent jau du esminiai akcentai - didžiulis blizgantis auskaras ir kepurėlė - neleidžia tuo abejoti. Tik jau dauguvietiškos iškalbos ir ugningo temperamento čia nebuvo nė lašo. Rinkūnas turi stiprų aktorinį kozirį - sodrų bei išraiškingą, skambaus tembro balsą, iš karto prikaustantį žiūrovo dėmesį. Aktoriui telieka išmokti šią kortą tinkamai išnaudoti - šiame spektaklyje (skirtingai nuo kai kurių ankstesniųjų) tai pavykdavo ne visada.
Įdomų vaidmenį Tumino „Žuvėdroje“ sukūrė Tadas Gryn. Jo vaidinamas Šamrajevas - vulgarus cinikas, tačiau tuo pat metu žavus ir simpatiškas. Matyti, kad aktorius deramai apgalvojo ne tik tam tikrus sceninius triukus, bet ir kuriamo personažo manieras, laikyseną, savitą gestų kalbą, o skvarbiu priekvailio gašlūno žvilgsniu jis bene vienintelis mezgė stipresnį kontaktą ir su scenos partneriais, ir su žiūrovų sale. Tadui Gryn į porą būtų idealiai tikęs Daumanto Ciunio Jakovas. Smagu, kad režisierius ir aktorius į nediduką, epizodinį vaidmenuką nepasižiūrėjo atsainiai. Ciunis tiksliai žino, ką ir kaip turi daryti tarnas Jakovas. Jam neįdomios intelektualios diskusijos, aistros ir kančios. Jis tiesiog nori ramiai pavalgyti. Mielas Antonai Pavlovičiau, būtum miręs iš juoko, stebėdamas, kaip Jakovas su dubeniu ėdalo dėl vietos ant stalo kovoja su Treplevo spausdinimo mašinėle - tikrų tikriausias bolševikas. Galiausiai net ir sidabrinį šaukštą įsigudrina nugvelbti.
Kiti personažai neatrodo tokie įdomūs. Tomo Kliuko Sorinas ir Josifo Baliukevičiaus daktaras Dornas - pagyvenę inteligentiški vyriškiai, puikiai suprantantys, kad jų laikas jau prabėgo, ir nuolat tai pabrėžiantys. Todėl jiedu žavisi jaunyste trykštančia Zarečnaja. Subtilūs, inteligentiški, kartais net apatiški jų sukurti veikėjai galėtų sudaryti tam tikrą atsvarą emocingiems ir išraiškingiems moterų vaidmenims. Bespalvis kol kas atrodo ir Martyno Nedzinsko Treplevas. Kas jam svarbiausia? „Naujos formos“? Motinos pripažinimas? Konfliktas su Trigorinu? Na, tikrai ne Zarečnaja, nes jokia aistra tarp jųdviejų taip ir neįsiliepsnoja.
Tuminas savąją „Žuvėdrą“ pabaigia turbūt vieninteliu ryškesniu režisūriniu akcentu: aktoriai susėda veidais į salę ir stoja akistaton ne tik su publika, bet ir su savaisiais personažais bei prabėgusiais jų gyvenimais. O šalčiu dvelkianti kadaise nušautos žuvėdros iškamša tampa savotišku paminklu ant mirusio jaunystės teatro, žlugusių vilčių ir svajonių kapo. Ir „Žuvėdros“ personažai čia - tik iškamšos, praėjusio ir nebegrįšiančio gyvenimo ženklai.
Brangusis Antonai Pavlovičiau, pameni, po „Žuvėdros“ premjeros Dailės teatre Vladimiras Ivanovičius rašė: „Gimė naujas teatras.“ Vilniaus mažajame naujas teatras negimė. Vilniškė „Žuvėdra“ - kaip toji iškamša avanscenoje. Iš pirmo žvilgsnio ji niekuo nesiskiria nuo gyvo paukščio, tačiau stovi ji ant dirbtinio medinio pagrindo. Ir nebeplasnoja ji, o pakyla tik tiek, kiek tikras, gyvas aktorius ją kilsteli į viršų. Deja...
Tavo Andrejus Valerjevičius
