Nors skaityme ir spektaklyje tekstas tas pats, ta pati režisierė, vis dėlto baigtas darbas nebeatrodo toks šviežiai keistas ir įdomus.
„Trijulis aukštyn kojom“ prašyte prašosi aptarimo, nes tikėtina, kad mažieji žiūrovai (o tikriausiai ir kai kurie tėvai) po spektaklio liks sutrikę.
Platelio „baletai“ – daugiau nei tris dešimtmečius trunkanti kūno galimybių laboratorija, kurioje judesiai dėliojami į vidinio poreikio nulemtą mozaiką.
Lietuviškajame Tumino teatre nebuvo aktorių „žvaigždžių“. Maskvoje jis priverstas dirbti beveik vien su „žvaigždėmis“, mirtinai stokojančiomis autoironijos įgūdžių.
Rimti, simpatiški, talentingi Mažojo artistai, gavę į rankas itin silpną, itin nescenišką medžiagą, padarė viską, ką galėjo, ir padarė gerai.
Beveik šešiasdešimties metų režisierius ir choreografas laikosi savo stiliaus ir meninių priemonių rinkinio nepriklausomai nuo nagrinėjamos temos ar problemos.
Visas šis kartų bumas man asocijuojasi su, tarkim, astrologija ar būrimu taro kortomis. Paprastai tokį mąstymą pašiepi, tačiau horoskopus vis tiek pasiskaitai.
O jeigu visgi spektaklis apie Šalčininkus – parodykime šiek tiek daugiau vietinio kalbinio, kultūrinio, etninio kolorito, o ne tik akcentą.
Pradėjęs atsargiomis gyvūnų judesių imitacijomis, jis prieina prie netikėtų kūno padėčių, kuriomis sukuria naujus kūnus – trikojus, vienakojus…
