„Operomanijos” ideologai viešai skelbiasi prodiusuojantys operas, kokių niekas kitas Lietuvoje nestato.Tačiau dar neaišku, ar solidžių salių publika jas tokias – be muzikinio dramaturginio užtaiso, balansuojančias ties teatro eskizo, performanso riba – norėtų matyti.

Kai pienininkas Tevjė atkakliai klausia Goldės „Ar tu mane myli?“, meilės sąvoka atgauna ir jau pamirštas prasmes: 25 metus drauge vargti; virti valgyti, skalbti, auginti vaikus, dalytis viena lova – ar tai ne meilė?

Ieškoma naujo teatro, naujos formos. Neišvengiamai prisimenant kitų teatrų, kitų laikų pavyzdžius, būtent juos ir parodijuojant. Publikai, susipažinusiai su teatriniu kontekstu, belieka atpažinti viena po kitos besikeičiančias situacijas.

Bergmano „Persona“ tik nepatyrusiam žvilgsniui gali pasirodyti palankus „pradžiamokslis jaunajam pianistui“: jokių ypatingų reikalavimų scenovaizdžiui, dėmesio lauke – dviejų moterų bendravimas nuo susitikimo iki atviro konflikto ir išsiskyrimo.

Jaunojo mūsų teatro atstovų gebėjimas kurti sceninę dramaturgiją kelia daug abejonių. O naujoji „Persona” šią mūsų teatro bėdą puikiai iliustruoja. Sukurpti bent apyrišlio sceninio pasakojimo kūrėjams, manyčiau, nepavyko.

Vos įėjus teatro salėn, akį patraukia latvių teatro dailininko Martino Vilkarsio scenovaizdis. Natūralistinė estetika, nebūdinga savitu „miltinišku“ teatriškumu ir sceniniu sąlygiškumu garsėjusiam teatrui.

Varno „Publikoje“ teatras yra puošnus, grakščių klasikinių formų, čia juntamas tik šioks toks bachtiniškojo karnavalinio grotesko prieskonis, o Bareikis išveda į sceną susikūprinusias, persikreipusias, nerangias žmogystas su juodais nutampytais triko.

Driežis su Jonučiu pristato šiuolaikiniam teatrui žinomas technines galimybes ir tarsi savotiškame praktikų vadovėlyje pademon- struoja, kokios jungtys įmanomos lėlininkų pasaulyje, kaip darniai galima viską supinti, sukryžminti ir kokį platų asociacijų lauką jų dėka atverti.