Personažams čia labai lengva virsti lėlėmis. Jie tarsi prisukti žaislai gali prabėgti siaurais takučiais, o vienoje ar kitoje scenoje ir atskirą siužetą iš „lėlių namų“ suvaidinti.
Pasirinkus formą, būtų sąžiningai pasielgta ir su publika, kuri žinotų, ar eina į pramoginį, minties gylio nereikalaujantį šokio spektaklį, ar į koncertą keturiems šokėjams ir mušamiesiems.
Teatro šviesa daro stebuklus! Staiga, pasitelkus šviesos galimybes, anapus sienos sukuriamas kitas, kiek iracionalus pasaulis, iš kurio ateina ir kuriame dingsta veikėjai. O naudojant „juodo kabineto“ apšvietimą, pasiekiama teatro stebuklo magija.
Nei geriausias scenarijus, nei muzika, nei dekoracijos, savaime vertingi ar vertingesni už choreografiją, negali sukurti baleto esmės. Pagrindiniu baleto meno vertinimo kriterijumi laikau visavertę choreografinę išraišką.
Tris iš penkių kurso spektaklių anksčiau jau yra statęs jų vadovas Jonas Vaitkus. Tačiau ar šie studentai yra pajėgūs susidoroti su šia gana skirtingų stilių literatūra ir scenoje parodyti visavertį spektaklį?
Tuomet, kai jau visi galėtų „ilgai ir laimingai gyventi“, Barbora numiršta, palikdama vyrą begaliniame sielvarte. Salė atsistojusi ploja. Kičas – lengvai suvokiamas, graudulingas ir blizga auksu. Ko dar reikia širdžiai užganėdinti?
Dėvėti istorinį kostiumą baleto artistui yra ištisas mokslas, o kai jų išstatoma tiek daug, kai baletas tampa pabrėžtinai kostiuminis, spektaklio autoriai lygiai su choreografija ir muzika turi natūraliai valdyti ir tą perdėtą drabužio priespaudą.
Kristianas Smedsas perkelia varguolių tragediją į šiuolaikinį Vilnių, į mūsų aplinką, pabrėždamas kiekvieno žiūrovo atsakomybę. Spektaklis gali būti vertinamas kaip hepeningas, naudojant tam tikrą kiekį išmesti tinkamų daiktų.
Opera dėl to ir gyva iki šios viską aukštyn kojom apverčiančios dienos, nes muzikos ir balso neapversi. O publikos muzikinį skonį lavinantys režisierės nuopelnai yra neginčijami.
