Savo dokumentinių apysakų ciklą 2015 metų Nobelio premijos laureatė Svetlana Aleksijevič vadina Didžiosios Utopijos, arba Raudonojo žmogaus kronika. Pradėjusi nuo liudytojų - moterų, vaikų - pasakojimų apie Antrojo pasaulinio karo baisumus, tęsė juos, užrašydama Afganistane kariavusių jaunuolių ir sūnų netekusių motinų išpažintis. 1985-1989 metų Aleksijevič knygose - karo patirtys, žiaurios, jokiais literatūriniais tropais neužglaistyta ir nepagražinta mirčių, fizinių ir psichinių traumų kasdienybe. 1993 m. autorė rašo apie savižudybių „kerus“, 1997 - gyvenimą po ir su Černobylio „žyme“, 2012 - apie „padėvėtą“ laiką, su kuriuo susitapatino ir kuriame ištirpo sovietinis žmogus - „sovokas“. Aleksijevič, turinčiai ukrainietiško ir baltarusiško kraujo, tačiau rašančiai rusiškai, Didžioji Utopija nepasibaigė. „Cinko berniukų“ (1989) pabaigoje ji pateikia 1992 m. Minske vykusio teismo medžiagą, kur ieškovai - jos liudytojai, užprotestavę autorės poziciją, nes jos tiesa apie visiškai beprasmes aukas, paniekintą ir sutryptą žmogiškumą, sulaužytus likimus, prieštaravo valstybiniais medaliais nusagstyto herojiškumo tiesai. Aleksijevič tiesa sukėlė audrą ir šią vasarą, kai pačios uždraustas spausdinti interviu vis tiek buvo publikuotas, nes „demokratiškas“ rusų žurnalistas Sergejus Gurkinas negalėjo nepaviešinti to, ką ji mano apie rusų tautą, kalbą, įvykius Ukrainoje ir Baltarusijoje. Prasidėjo „rusofobės Aleksijevič pjudymas“ - interviu buvo aptarinėjamas Rusijos spaudoje ir televizijoje, iš knygynų išimtos ir grasintos sudeginti knygos, „patriotiškieji“ tiesios gynėjai vyko į gimtąjį rašytojos kaimą, kad vietinių lūpomis kaltintų ją apsimetinėjimu ir politine konjunktūra... „Šiandien mane pirmiausia domina tai, kas vyksta vienišos žmogaus sielos erdvėje. Man regis, pasaulis pasislinko tenai“, - sako Aleksijevič, dabar atsisukusi prie ne tik kariavusių, bet ir mylėjusių, mylinčių žmonių: yra meilės laikas, ir jis teka kitaip nei mūsų kasdienio gyvenimo laikas.
Pernai balandį Aleksijevič lankėsi Lietuvoje: Panevėžio dramos teatre žiūrėjo Lino Marijaus Zaikausko su aktore Egle Špokaite statytą „Černobylio maldą“, dalyvavo susitikime su žiūrovais ir skaitytojais. Nobelio premija autorę „sugrąžino“ - šiandien lietuviškai išleistas beveik visas jos „Utopijos“ ciklas. Rusų dramos teatre pagal „Černobylio maldą“ ką tik pradėtas vaidinti Aleksandros Metalnikovos monospektaklis „Vienišas žmogaus balsas“ (rež. Vladimiras Dorondovas). Jaunimo teatras pristatė Eimunto Nekrošiaus „Cinką (Zn)“, kurtą pagal „Cinko berniukus“ ir „Černobylio maldą“.
Sugrąžinti Nekrošių į jo „jaunystės namus“ buvo naujojo teatro vadovo Audronio Liugos sumanymas. Aleksijevič pasirinkimas atkeliavo iš režisieriaus darbo su LMTA studentais. Nekrošius grįžo į Jaunimo teatrą, tačiau kaip svečias, su nuolatiniais savo bendrakūrėjais - sūnumi scenografu Marium Nekrošiumi, žmona, kostiumų dailininke Nadežda Gultiajeva, kai kuriais „Meno forto“ aktoriais, studentais. Spektaklis yra bendras Jaunimo teatro bei „Meno forto“ darbas.
Turbūt ne vienas tikėjosi, kad su Aleksijevič apysakomis grįš ir 1980-ųjų Nekrošius - antropologo žvilgsniu analizuojantis laiką ir žmogų, paverčiantis tikrovę sukrečiančiu meniniu patyrimu. Juk Aleksijevič dokumentiškumas - ne tik jos reportažai iš karštų taškų ar karščiuojančiai atviri žmonių pasakojimai, o ir dar vienas balsas tarp daugybės tų ištrintų, paslėptų, užčiauptų, kurie prabilo būtent 1980-aisiais - „perestroikos“, „glastnost“ ir kraujo taikos metu pareikalavusių išsilaisvinimų dešimtmečiu. Dešimtmečiu, į kurį dabar sutelpa ir radikaliausi mūsų teatro pokyčiai, prasidėję Nekrošiaus „Kvadratu“ (1980) ir vainikuoti Jono Vaitkaus „Golgota“ (1987).
Bet Nekrošius nemėgsta gręžiotis atgal. 1990-ųjų pradžioje atsisveikinęs su raudonąja Utopija, nuo 2003-ųjų jis klajojo po savo pasaulį - atvirą, didžiulį, neaprėpiamą, iš kurio vis labiau nyko nemeninė tikrovė, kasdienybės triukšmas. Tad iš tikrųjų atrodė, kad autorės ir režisieriaus susitikimas, paženklintas „paskutinės sovietmečio kartos“ patyrimo, išsprogdins dar kitokį Nekrošių. Drąsiai kalbantį ne tik apie aną, bet ir šį laiką, kuriame rašytojos klausimai „kas mes, kodėl mes tokie, kas su mumis atsitiko, kokioje šalyje mes norėtume gyventi?“ vėl gyvybiškai svarbūs. Nereikia toli ieškoti: knygos ir čia išimamos iš lentynų, siūloma eiti į mišką ir nusiteisti, „neatsargus“ žodis atsisuka kaltinimais priešiškos valstybės propaganda. Pasak vieno portalo apžvalgininko, tokio visuomenės susipriešinimo Lietuvoje nebuvo nuo 1926-ųjų valstybės perversmo laikų; ir tai ne tik pastaruoju metu įsiplieskęs ir neapykanta bei grasinimais prapliupęs vienokio „simbolio / memorialo“ gynėjų žygis ar sustiprėjęs selektyvios istorijos ir atminties, nušluojančios nuo žemės paviršiaus nepatogius paminklus, šalininkų balsas. Gyvename taip, tarsi atgrasymo politika iš išorinės būtų virtusi vidine. Vieną Utopiją pakeitė kita, bet žmogui vietos joje taip ir neatsirado; politika vėl kalba tuo skurdžiu, mediniu idiolektu, kuriuo, pasak Roland'o Barthes'o, tikro gyvenimo apsakyti neįmanoma. Ano Afaganistano karo tėvų sūnūs su kita uniforma ir kitokia misija vėl keliauja ten, tik ar naujas medalis atpirktų netekties skausmą?..
Aleksijevič aprašytų karo baisumų Nekrošiaus spektaklyje nėra. Faktinė(s) tragedija(os) apskritai nėra svarbiausias „Cinko“ sluoksnis, per kurį būtų liudijama apie aną tikrovę. Ne tik Aleksijevič aprašyti žmonės, bet ir ji pati jau virto bendriniais vardais, nes užrašytas žodis, kad ir koks autentiškas būtų, pasmerktas interpretavimui, vaizduotės darbui. Tai Nekrošiaus teatro sritis, arba taisyklė, kuria jis vadovaujasi nuo pirmų savo spektaklių. Tad ir „Cinke“, skirtingai nuo daugelio pastarųjų metų Aleksijevič kūrinių pastatymų, kur liudijimas kviečia empatijai, kuriama liudijimų istorija. Dar tiksliau - kelionės per laiką ir įvykius istorija, kurioje dalyvauja ne tik liudytojai, bet ir pati rašytoja. Taip atsiranda Svetlana, kurią vaidina Ieva Kaniušaitė ir Aldona Bendoriūtė, ir atradimų ir praradimų, susitikimų ir išsiskyrimų motyvas, rašytojai iš mažos užsispyrusios mergaičiukės (Kaniušaitė) virstant visiems žinoma Autore. Bendoriūtės kuriamas Svetlanos vaizdinys (juodas švarkelis ir kelnės, kartais - juodi nuo saulės akiniai ir karoliai, tempiamas didžiulis senas juostinis magnetofonas) sujungia spektaklio epizodus. Kartkartėmis keliaujanti Svetlana sustingsta scenos gilumoje, o vėl „atgijusi“, patenka į kitą situaciją, kitą aprašomą įvykį. Ji ir sceninio veiksmo viduje, ir išorėje, dalyvaujanti ir kartu - stebinti viską iš šalies. Tik kelis sykius ji susitinka su savo liudytojais akis į akį - su „afgano“ Motina (Aušra Pukelytė), į kurią tiesiog įsisiurbia, klausydama ir spausdama prie scenos portalo; Eiliniu (Adomas Juška), kurio klausosi jau atokiau, gaudydama ir atkartodama žodžius; Linčo teismo dalyviais, veteranais ir jų motinomis, kurie susirinkę futbolo stadione, kaltina ir gėdina, kiša jos galvą į kilpą, o fone matome didelę baltą penkiakampę žvaigždę, kurią kažkas „išlanksto“ iš gaisrinės žarnos. Tai nutinka antroje spektaklio dalyje, baigiantis „Cinko berniukų“ epizodams - liudytojai sukyla prieš tą, kuriai liudijo, kala ją prie kėdės, užminuoja burną, kad „nekalbėtų daugiau“. Jautrūs, nuoširdūs po vieną, visi kartu - grėsminga suluošintųjų ir įžeistųjų minia, skanduojanti ir banguojanti pagal Teisėjo (Sergejus Ivanovas) švilpuką. Svetlanai sproginėja galva...
Nekrošiaus teatrinės kalbos nebesupainiosi su jokia kita. Ir „Cinke“ jo teatras gimsta čia pat, prasivėrus uždangai, renkant ir veriant ant vieno siūlo gausybę detalių, etiudų, jungiamųjų epizodų, kurių visuma išsidėlioja į keistą miražą. Gyvenimo miražą, kur naujametinė eglutė (mažutė varinė spyruoklė), „iš dangaus nukritęs“ parašiutininkas, žemėlapiai (atnešami, kai keičiasi Svetlanos kelionės kryptis), skrydžiai (užtenka sukamų liniuočių ant virvučių, kad įsivaizduotum lėktuvo propelerį), cinko lakštas (pranešantis apie cinko karstus), medalių ceremonija, pirtis, stotys, prekeiviai, maži ir dideli drambliai, grojantis saksofonistas, guminėmis šlepetėmis šlepsintis karininkas, besisukantis diskotekos gaubliukas, raudonas horizontas, šachmatų laikrodis, popieriniai kūgiai, penkiakampė - visa, kas atsiranda ir išnyksta scenoje nepaprastu greičiu, atrodo kaip prisiminimų blyksnis. „Cinko“ laikas iš tikrųjų neturi griežtai apibrėžtų ribų - anuomet ir dabar sulimpa kaip fantazija apie tai, kas buvo, galėjo būti ar dar bus. Trumpi, kupini aštrios emocijos kai kurie epizodai, vienas ar kitas „liudininko“ pasakojimas, aktoriaus-veikėjo veidas priverčia suklusti, įsižiūrėti. Bet tik trumpam. Kelionė tęsiasi, ir visi vėl įtraukiami, įsukami į naujų situacijų verpetą. Kabulas ir Černobylis - svarbiausi Aleksijevič knygų įvykiai, atvėrę žmonėms burnas ir rašytoją pavertę Didžiosios Utopijos metraštininke, spektaklyje virsta simbolinėmis, „Cinko“ veikėjų gyvenimą įrėminančiomis nuorodomis. O ir veikėjai - merginos šviesiomis suknelėmis ir raudonomis pėdkelnėmis, vaikinai - vienspalviais, paprastučiais kostiumais, keičiantys drabužius ar detales tuomet, kai keičiasi „personažas“ - priklauso ne konkrečiam laikmečiui, bet jausmams, kuriais dalijasi.
Bendoriūtės vaidinama Svetlana - kontroversiškas personažas. Vienintelė juoda tarp šviesių, skaidrių jaunuolių ji atrodo užsidėjusi (ne)pakeliamą naštą pavaizduoti tai, ko pavaizduoti neįmanoma - jaunystę, idealizmą, tikėjimą, meilę. Sakytum, kančią ji sugeba susiurbti, ištraukti, o štai meilė ir džiaugsmas stebina, verčia atsitraukti. Neįsiterpia, bijo išgąsdinti, kai Kaniušaitės Mergina greitakalbe, tarsi dūsdama nuo plūstančių jausmų pasakoja apie vyro slaugymą ir mirtį nuo radiacijos. Pasodinęs abu jaunuolius už staliuko, prie popierinių kūgių tarsi šachmatų, režisierius paverčia jos išpažintį ir vyro jautrius prisilietimus meilės prisipažinimu, po kurio atsisveikinimas ir mirtis nebėra tokie baisūs. Nes kalbėjimas, daiktų ir dalykų įvardijimas iš pačios Svetlanos pareikalauja gerokai daugiau pastangų - plodama rankomis, kirčiuodama ir skiemenuodama ji vardija katastrofos padarinius. Tris kartus priėmusi kario priesaiką, iš atkaklios mergaičiukės, koketiškos (ir kantriai laukusios su lentele, skelbiančia jos telefono numerį visiems, tų, kurie nori išsisakyti) merginos virtusi bebaime istorijos / istorijų „medžiotoja“, pati ji bejėgė padėti, paguosti, patirti kitų skausmą. Tik užrašyti ir pasiūlyti knygą. „Aš čia liksiu“, - sako, kai pabaigoje, po Sūnaus (Sergejus Ivanovas) monologo apie „gyvenimą, surašytą ant durų“, visi bėga jo ieškoti.
Skambant tarsi girdėtoms / atpažįstamoms, Algirdo Martinaičio surinktoms ar aranžuotoms melodijoms anas / šis laikas įgauna kažkokį neapčiuopiamą, vaikiškai naivų herojiškumą. Šis vaikiškumas, žinoma, ateina iš daugelio kitų, ankstesnių Nekrošiaus spektaklių. Kaip ir detalės, vaidybos maniera, susišaukiančios su kitais režisieriaus darbais. Galima „Cinką“ skaityti ir kaip paties Nekrošiaus kūrybos metraštį, jo asmeninę kelionę, virtusią trūkčiojančiais vaizdais, kuriamais paprastutėmis, tarsi žaistum, priemonėmis. Ir kartu - tai spektaklis apie jaunas aukas, kurios neišdavė artimųjų, nepasirinko kitos tėvynės, nepaliko - kaip talismano, relikvijos - namų durų, ant kurių buvo laidojamas tėvas. Visoms šioms aukoms išpuolė gyventi po penkiakampe žvaigžde (ar mūsų politikai, matydami ją scenoje, neįžvelgs propagandos!?), šalia dangun besistiebiančių, gaisrinės žarnų ritėmis papuoštų šviestuvų. Išpuolė gyventi ant parako statinės, nesuprantant ir nesusiprantant, kad taip trokštas skrydis į Kabulą gali būti pirmas ir paskutinis, o svajonių drambliukai neša ne tik sėkmę, bet ir netektis. Tad spektaklyje neišgirsime valdžią ar politiką, aklus įsitikinimus ar gniuždančią sistemą kaltinančių intonacijų; jei yra / lieka bent vienas, galintis užrašyti, Utopijos kronika nesibaigia. Nes jausmai ir kančia yra vienintelė žmogaus tiesa. Kaip cinkas, kurio junginiai nuodingi, bet jis būtinas žmogui ir augalijai.
Kelis kartus spektaklyje suskamba „Happy birthday to you“. Tarsi po vis kito Svetlanos gyvenimo posūkio ji gimtų iš naujo. Bet gal, kaip pakuždėjo jauna kolegė, tai ir sveikinimai režisieriui. Kad ir vėluodama, prisidedu prie jų.
