Čechovas kaip lygtis arba Čechovas kaip žemėlapis neskamba nei novatoriškai, nei anachronistiškai, ir nėra už ką nei tos lygties, nei to žemėlapio „išmesti” iš sąlyginio, bet galingo „kanonų sandėliuko”. Ten juk galima rasti dar ne to.
Rusų dramos teatre statydamas Aleksandro Gribojedovo „Vargą dėl proto” režisierius Jonas Vaitkus daug dėmesio skyrė ne tik dramaturgijai, bet ir ją nulėmusiai dvasinei kultūrai, socialiniam ir politiniam kontekstui.
Nežinia, kas sukosi režisieriaus galvoje, pasirinkus inscenizuoti Fiodoro Dostojevskio romaną „Idiotas”. Atmintyje iškilo Makbeto monologo eilutės: „Gyvenimas – tai bėgantis šešėlis… tai idioto pasaka triukšminga, neturinti prasmės…”
Šešių valandų su trim pertraukomis trukmės reginys, kurį Rusų dramos teatro scenoje stebėjo ženkli dalis sostinės bomondo, pateikė išrankiems ir reikliems žiūrovams vis tik daugiau klausimų nei atsakymų.
Operą „Lietuviai” režisuoti festivalio rengėjai pasirinko Joną Jurašą, nuo Juozo Grušo „Barboros Radvilaitės” pastatymo Kauno dramos teatre pripažintą kaip aktualiai ir gyvybingai, sykiu moderniai į tautos istoriją žvelgiantį režisierių.
Naujausias Eimunto Nekrošiaus spektaklis „Idiotas” trunka net penkias valandas. Tačiau jis nėra toks ilgas režisieriui, kuris pasiryžo nuosekliai išskleisti siužetinį Fiodoro Dostojevskio romano stuburkaulį.
Prancūzų eksperimentatorius ir didelis rusų klasikos mylėtojas Ericas Lacascade´as garsiame Oskaro Koršunovo / Vilniaus miesto teatre pastatė „Dėdę Vanią”. Spektaklio premjeroje apsilankė Infox.ru korespondentė Alla Šenderova.
Kroatų rašytojo Miro Gavrano pjesę „Mano žmonos vyras” „Domino” teatre pastatė Kostas Smoriginas, į savo įgulą pakvietęs Vytautą Šapranauską, Arūną Sakalauską ir Jolantą Dapkūnaitę.
Negalėdamas padaryti, kad tai, kas teisinga, būtų stipru, padarai, kad tai, kas stipru, būtų teisinga. Blaise Pascal.
