Septynių aktorių pasakojimai apie septynias ukrainietes, jų likimus. Žanras – tarp spektaklio ir pilietinės akcijos. Todėl pagrindinis reikalavimas čia tas pats, kaip performansuose: neapsimesti.

Nuolat garsiai skaitomas ir dainuojamas antidepresantų pakuotės lapelis pradeda priminti maldą, kelia daug retorinių klausimų ir parodo nematomą psichikos ligų pusę.

Pagrindinės reginio autorės Tuminaitė ir Pukytė sumąstė ir įgyvendino netikėtą ir kardinalų sprendimą „įrėminti“ filmą draminiu tos pačios pjesės atkartojimu vykstant spektakliui.

Mums buvo nelemta turėti nei Giorgio Strehlerio, nei Jeano-Pierre’o Ponnelle’io, tad pasidžiaukime, kad teatro istorijos metraštyje bus įrašytas Zeffirelli, bent su priešmirtiniu projektu.

Dominavimą XXI amžiuje pirmiausia siejame su vyriška lytimi ir neabejoju, kad daugybė vyriškos lyties atstovų didžiuodamiesi tam pritartų. „Sausasis sezonas“ yra apie tai, kad nėra čia ko didžiuotis.

Nors meno istorikės išsilavinimą turinčios režisierės Dudos-Gracz spektaklyje yra vizualiai įspūdingų scenų, vientisam stilistiniam įspūdžiui išgauti trukdo tikslumo stokojanti aktorių vaidyba.

Kaunas tą vakarą virto Berlynu. Tokį spektaklį įprasčiau matyčiau „Berliner Ensemble“. Bet pamačiau čia. Ir vyksiu dar, nes tokia estetika ir tikslumo pojūtis atstato regą.

Jaunimo teatre Adomo Juškos sukurtas „Guašas“ – potėpių, intonacijų, nuojautų, prisiminimų rinkinys. Lyg slystum vandeniu ir nieko nejaustum, neliestum, tik asociatyviai bandytum suvokti tai, kas vyksta.