Teatro vadovybės pasirinkimas „Lilijomo“ pastatymui pakviesti tos aplinkos žmogų, žinantį pjesę ir įvairias jos interpretacijas, pasiteisino šimtu procentu. Šis darbas tapo tikra kelione visiems jo kūrėjams.

Pridėkime spektaklio metu lygiai srūvančią šventojo, tragiškojo mūsų dailės ir muzikos nukryžiuotojo, kankinio – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio simfoninę poemą „Miške” – ir turime lietuviškos dvasios vakarą, lietuviškas dausas.

Ir Dantei, ir Nekrošiui „Pragarą“ sekėsi kurti daug geriau, „tamsiame miške“ atsirasdavo daugiau variantų. Šviesos soduose nuleipsti lyg nirvanoje – nelieka jėgų nė kūrybai. Ir kam dar kūryba rojuje!

Bandau suprasti, kodėl „Juoko akademijos” pastatymas persikėlė iš Samaros į Vilnių. Ar jos reinkarnaciją lėmė Jaunimo teatro vadovo Algirdo Latėno noras pripildyti salę komedijų ištroškusių žiūrovų? Ar talentingo aktoriaus Kosto Smorigino 60-metis?

Lietuviška Jeruzalė groteskiška ir nykoka, atsidūrusi sistemos užribyje su savo pasiklydusiais herojais. Tačiau pastangos ją surasti ir suteikti tikrąją prasmę – akivaizdžios. O tai labai svarbu mūsų fucking sistemos realybėje.

Viskas čia nusipučia, nuplaukia, nuteka, nepasilieka. Tyčia, be jokios tragedijos. Žaismingai. Jūros, tos visagalybės, , čia tikrai nėra. Ji nunyko, perdžiūvo balutėmis, susiraukšlėjo tarp senos knygos lapų, virto dulkėmis.Liko aidai. Prisiminimų muzika.

Spektaklių vaikams, kuriuose vis aktyviau remiamasi įvairiomis vaizdo ir garso technologijomis,daugėja. „Tėčio pasakoje“ technologijų pagalba kuriamų vaizdų ir aktorių sąveika dar ryškesnė.

Džiaugsmas dėl kvapą gniaužiančių vaizdų ir sąmojingų sprendimų tolydžio nuslopsta – iki kito pasigėrėjimo ir vėl iki kito nusivylimo. Per visą spektaklį nesiliauja inercijos, atgyvenos kova su naujove, su tuo, kas nepatirta.