O ant scenos grindų papilta tūkstantis tuščių mineralinio vandens buteliukų, kurie spektaklyje čeža ir veikia tave kaip žiaurus plastikinis arktinis poledis. Mane asmeniškai tikrai veikia.
Dainininkės nekaltos, jog su tais keistais aprėdais turi vaidinti kažką neapibrėžto, priartinančio jas prie provincijos operetės teatrėlio, o paskutiniame veiksme – jau ir šių dienų popscenos.
Aišku, niekur nedingsta pagrindinis Areimos priešas – vyriškas kostiumas. Jame, matyt, sukauptas visas šiandienos gyvenimo blogis. Su kostiumu visi ima atrodyti vienodi.
 - Copy.jpg)
Panevėžio dramos teatre premjeros žiniasklaidai nepristatomos. Čia kaip privačiame įnoringo pono dvarelyje pageidaujami tik nieko arba gerai (kaip apie numirėlius) rašantieji.
Kiekvieną Areimos spektaklį kažkam tenka pavadinti provokacija. Juk jo darbų poveikis nuolat būna atvirkštinis. Tai, kas turi sukrėsti – migdo, kas pretenduoja atskleisti šiandieną – pasenę.
Tikslus kostiumų dailininkės Aleksandros Jacovskytės pasirinkimas – Antuanetei nuolat keisti sukneles naujomis, bet beveik tokiomis pačiomis. Tai parodo veikėjos negalėjimą pasikeisti, inerciją, monotoniją.
Tai komedija apie kvailybę, kuri triumfuoja visur, sulygina visus. „Borisą Godunovą“ Nekrošius stato kaip nesibaigiančią „idioto pasaką triukšmingą, neturinčią prasmės“…
Priešingai nei Charmso tekstai, atveriantys žaismingą literatūrinių paieškų procesą, Koršunovo interpretacija panardina žiūrovo į patologines gyvenimo ir kūno konvulsijas su laužytais judesiais.
„Kūrybinis impulsas“ „gerosios žinios“ Lietuvos šokiui nepaskelbė: tikrovė koreguoja galimas šio meno raidos trajektorijas, vis dar stinga išradingų, individualios choreografinės mąstysenos kūrėjų.
