Choreografo, šokėjo Jeftos van Dintherio (Švedija / Vokietija) darbo „Unearth“ aprašyme kūriniui apibūdinti naudojamas terminas kūno ir balso choreografija. Jis tiksliai nusako „Unearth“ veikimo būdą, bet nieko nepasako apie pojūtį, kurį „Unearth“ sukelia. Jam išreikšti turbūt rinkčiausi gamtinių, architektūrinių arba dvasinių fenomenų įvaizdžius, kažką neteatrologiško, veikiau susijusio su ugnikalniais, sekvojomis, katedromis, miestų brėžiniais ar vandenynų dugnu. Rinkčiausi kažką iš šalies, kame žmogus pajunta, kad buvo laikai, kai jis buvo negimęs, bus laikai, kai jis bus miręs, ir yra laikai, kuriuose jis aptinka save, esantį savo kūne, užimantį vietą duotoje geografijoje. „Unearth“ būdinga ir kita tokių fenomenų savybė – tai kūrinys, atsiskleidžiantis laike. Turi praeiti valanda, dvi, trys, kad jis pro tave tikrai praplauktų.
„Unearth“ – tai kūnai, kurie liečiasi su balsais, architektūra, savimi pačiais, kitais kūnais, net su saulės šviesa ir prieblandos plokštumomis. Tai yra kūnų, balsų ir emocinių laukų sąveika, kurioje žiūrovams paskirta vieta kūrinio viduje. Būti skambančios, įkūnytos maldos viduje yra kur kas stipriau, nei stebėti ją iš šalies: per tave eina tos maldos kūnas. Kaip tai vyksta?
Papasakosiu, pasitelkdama knygoje „Neįgyvendintas Vilnius“ pateikiamą istoriją apie 1940-uosius, apie tuomečio Vilniaus miesto vyriausiojo architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio viziją Vilniui: jis siūlė taip išnaudoti visas gamtines ir infrastruktūrines miesto galimybes, upes ir geležinkelius, kad miestas taptų tarpkontinentiniu, o gal, cituoju, „net ir tarpgalaktiniu susisiekimo mazgu“[1]. Štai taip – lyg pro jį praeitų tas tarpgalaktinis įvairių sąryšių mazgas – ir jaučiasi žiūrovas spektaklyje „Unearth“: staiga pajunti, kad atsidūrei tarp dešimties šokėjų, kurie mato tavo pavidalą ir gali jį paliesti. Bet ne tam, kad tavimi pasinaudotų kūriniui praturtinti – nebent tam, kad pasijustum čia nesąs pašalinis. Prie tavęs priartėja ne tik jų sąveikaujantys kūnai, bet ir daina ar malda, repetityvūs žodžiai (tai ar care yourself, ar near yourself, ar cheer yourself, ar hear yourself?[2]) arba šauksmas. Taip pat – visa ta slogi ir sunki, bet savo sunkumu apvalanti emocinė būklė: lėtai slinkdami žeme šokėjai tarsi aprauda kažką, kas vis kinta. Kartais atrodo, kad save, savo traumą, asmeninę istoriją, kartais – kad žmoniją, planetą, o gal ir visą galaktiką. (Tiesa, kartais, išgirdus jų lėtai giedamą gerai žinomą popkūrinį, kyla mintis, kad jie aprauda to kūrinio skurdžią populiariąją prigimtį ir siūlo jam išeitį – savo balsus). Jie klaidžioja tarp ant žemės susėdusių žiūrovų kūnų lyg žvėrys – taip susijungę į gentį, tokie susikoncentravę, kad net būdami didžiulės erdvės kampe vis tiek apima visą Dūmų fabriko teritoriją, susigeria į visas sienas. Kai šokėjai, ką tik buvę prie tavęs, ima tolti ir visai nutolsta, pajunti keistą meninę tuštumą: lyg patekti į tarpgalaktinį mazgą būtų buvusi patyrimo kulminacija. Nors iš tiesų kulminacijos čia nėra – svarbi tąsi būtis be jokio rezultato.
Kūrinyje labiausiai stebina balsų polifonija. Neatrodo, kad šokėjai dainuoja ar kalba – veikiau balsai, įgyję savarankiškumą, veržiasi iš jų gerklių. Bet veržiasi gražiai, suvaldytai, aukščiausia vokaline kokybe. Viskas čia atrodo taip organiška, natūralu, ne tiek preciziškai nugludinta, kiek atliekama iš mistinio susijungimo su kitu. Kas čia vyksta akustiškai – tikrai sunku papasakoti. To priežastis veikiausiai paprasta: choreografo Jeftos van Dintherio surinkta šokėjų trupė tiesiog turi neįtikėtinos galios balsus. Tokius, kurie smelkiasi, sklidinai užpildo architektūrinius tūrius. Tiesa, keista, kad spektaklio programėlėje nėra dainų aranžuočių autoriaus: melodiškai savarankiškų, evoliucionuojančių balsų sankaupa negalėjo susidaryti tiesiog bandymų būdu – tai turėjo būti kruopštaus kompozicinio darbo rezultatas. Ypač stebina vertikalūs garsų santykiai – akordai, sąskambiai, tai, kaip prie vieno balso prisigretina kitas, ką jie patiria būdami drauge. Akivaizdu, kad būtent pribloškianti garso choreografija sukuria „Unearth“ vertės esmę, įgalina kūnus veikti ir suteikia jiems reikšmę.
Kitas svarbus šio darbo dėmuo yra architektūra, kuri jį talpina. Žiūrovas gali keisti savo vietą, stebėti darbą iš įvairių rakursų, kartu įsigilindamas ir į pastato kūną, kuris modifikuoja spektaklio patyrimą. Įspūdingiausius vaizdus susikūriau žiūrėdama į šokėjus iš apačios – taip, kad į juos, einančius pro mane, turėjau pakelti galvą. Tuomet jų pavidalai atsidurdavo „Dūmų fabriko“ stogo fone. Įspūdis kito ir dėl pro langus krintančios šviesos – į vakaro saulės plotus „įlipę“ šokėjai savaime patekdavo į atskirą zoną ir šokdavo veikdami su gamta.
Žodžio „unearth“ reikšmė – iškasti iš po žemių, atskleisti kur nors slaptai glūdintį daiktą. Man atrodo, šį spektaklį iš tiesų labai tiktų pavadinti „kasinėjimais“. Ta sakrali pagarba ir tyla, kuri laikėsi ore, tas žiūrovų išėjimas į kiemą įkvėpti gryno oro ir grįžimas atgal, lyg budėtų prie kūno, leido patirti kažką labai švento. Tai buvo turbūt pirmas mano matytas šiuolaikinio šokio darbas, kurį ne vienas „žiūrėjo“ užmerkęs akis, atsigulęs, net nusisukęs; čia buvo galima ir nuobodžiauti, ir vėl imliai sugrįžti prie kūrinio. Tikrai nebuvo būtina visko matyti – ir dėl to, kad darbas tęsėsi daugiau nei tris valandas, ir dėl to, kad viskas plito kažkokiu užkrečiamu būdu, per oro daleles, per susirinkusiųjų kūnus. Vis dėlto darbui pavyko išvengti transformacijos į dvasinį ritualą, – buvau dėl to labai laiminga. Menui nereikia melstis – menu reikia grožėtis. „Unearth“ galima grožėtis totaliai, iš visų pusių, visomis juslėmis ir visu kūnu.
Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
[1] Marija Drėmaitė, Rasa Antanavičiūtė. Neįgyvendintas Vilnius. Vilnius: Lapas, Vilniaus Muziejus, 2022, p. 13.
[2] Liet. rūpinkis savimi, šalia savęs, linksmink save, išgirsk save.
