Esu tikra, kad iš Argentinos kilusios, Belgijoje kuriančios choreografės Ayelen Parolin spektaklis „Zonder“ yra apie Lietuvos teatrą. Tiesa, ji pati teigia, kad tai – „odė nelogiškumui ir beprasmybei“, vadinasi, čia veikiau kalbama apie gyvenimą nei apie priemones, kuriomis bandome jį įprasminti. Tačiau negi ginčysimės, ką galima ir ko negalima įžvelgti spektaklyje apie nieką?
„Naujajame Baltijos šokyje“ parodyto „Zonder“ scena – it baltas lapas, kuriame spalvas ir charakterius piešia šokėjų judesiai, rūbai bei smūgių paliktos skylės. Drabužius, kurie primena nebaigtus siūti kostiumus, dėvinti trijulė Naomi Gibson, Daanas Jaartsveldas ir Pietas Defrancqas vienas po kito pasirodo scenoje, drauge su kūnais atsinešdami fiksuotas mimikas, tikslių, kapotų judesių rinkinius ir asmeninį ritmą, paremtą atpažįstamu kūriniu (popmuzikos, roko ar klasikos). Nuo pat pradžių kiekvieno šokėjo raiška yra komiška, nes sąmoningai nenatūrali: paprastai nei žmonės, nei šokėjai taip nejuda. Trijulę lengviau suvokti ne kaip žmones, o kaip bestuburius, kurie vieną minutę gali priminti žuvis, kitą – sliekus, dar kitą – balažin ką.
Šokyje neįprasta kalbėti apie personažo sąvoką, tačiau „Zonder“ veiksmo dinamika kinta būtent remdamasi personažais. Pradžioje sceną užpildyti bando sapiens rūšiai nepriklausantį bestuburį primenanti Gibson. Po kiek laiko jos linijai atšaką pasiūlo akivaizdžiai komiškos prigimties, specialiai juokinantis, lengvai „skrajojantis“ aukštas ir lieknas Jaartsveldas. Dar vėliau prisijungia „įsižeminęs“, tvirto ir sportiško sudėjimo Defrancqas, tarsi būtų skirtas prigesinti anksčiau pasirodžiusius kolegas, sulaikyti juos nuo per didelio įsisiautėjimo beprasmybėje.
Stipriau nei Defrancqas, spektaklį įžemina kultūriniai kontekstai. Atpažįstamos melodijos, žinomi įvairių stilių šokių judesiai, populiariuosius ir aukštuomenės kontekstus pašiepiančios keičiamų kostiumų detalės padeda žiūrovams nepaskęsti beprasmybėje, kurioje maudosi bei nardo „Zonder“ kūrybinė komanda, profesionaliai nesukurdama jokių prasmių net intertekstų prisodrintoje išraiškoje.
Įdomu paspėlioti, ar kas nors Lietuvoje išdrįstų sukurti tokį pasirodymą. Tikėtina, idėja būtų atmesta jau pradiniame etape – „nelogiškume ir beprasmybėje“ neatradus kultūrinės vertės, paraiškai nebūtų suteiktas finansavimas (nebent apie tai kurtų nusipelniusi ir apdovanota komanda). O galbūt ji būtų sustabdyta dar anksčiau – patys menininkai save cenzūruotų įsitikinę, kad „menas apie nieką“ nėra vertingas ir Lietuvos žiūrovai jo nelankys.
Tačiau tarp „tuščio“ ir „atviro“ riba yra plonesnė nei tarp meilės ir neapykantos. Tuštuma ir niekis yra svarbios sąvokos žmonijai, tad kaip kančią nebūtina rodyti kenčiant, taip ir beprasmybė atsiskleidžia ne vien tik beprasmiškoje išraiškoje. Todėl ir galėjau tokį spektaklį paradoksaliai patirti kaip lietuviško teatro tendencijų parodiją. Labai dažnai Lietuvos scenose, kaip ir „Zonder“, erdvė paliekama tuščia arba pripildoma vien įspūdį kuriančių detalių. Abiem būdingas iš principo tuščias turinys, neretai maskuojamas į klišes pretenduojančiais sprendimais arba pagrįstumo stokojančiais aktorių saviraiškos intarpais. Abu turi daugybę kulminacijų ir finalų; tik „Zonder“ juos sutalpina mažiau nei valandos trukmės spektaklyje, o lietuviškuose kūriniuose nauja pradžia po vienos iš daugybės pabaigų gali reikšti, kad užtruksime dar tiek, kiek iš viso užtrukome apsilankę „Zonder“.
Ir yra vienas svarbus skirtumas. Lietuvoje „niekas“ ir „tuštuma“ paprastai yra šalutinis produktas. „Zonder“ šie reiškiniai yra temos, objektai, nuotaika, tikslas – jie yra sąmoningai iškeliami kaip vertingas laisvalaikio praleidimas. Taip žadama aprašyme ir scenoje pažadai išpildomi.
„Zonder“ atlikėjai savo kūnuose talpina ne tik ritmo pojūtį, technišką atlikimą, tikslius žingsnius ir kultūrinius kontekstus. Jie eksponuoja tai, kas yra žmogus: sutrikusi būtybė, bandanti judėti, išlikti, eiti į priekį ir dedanti visas pastangas, kad nueitų pati nežino kur.
Todėl tai taip juokinga – mūsų kūnai susitapatina su šia beprasmybe ir džiaugiasi pasijutę ne vieni.
O pabaigoje kažkodėl norisi pacituoti Daniilo Charmso dienoraštį: „Kai žmogus sako: „man nuobodu“ – čia visuomet slypi seksualinės problemos“.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
