„Žąsis ar gulbė, koks skirtumas, svarbu paukštis...“ – tokie skeptiški, negatyvūs apibendrinimai apie gautą užduotį kažką kažkur surasti skamba spektaklio „Pažadink savo vidinę deivę“ pradžioje. Režisierius Gildas Aleksa ir dramaturgė Kristina Marija Kulinič imasi analizuoti mūsų visuomenėje itin gajų ir pačius absurdiškiausius pavidalus įgijusį teambuilding’o (komandos formavimo) reiškinį. Viso šio reikalo šaknys paprastai siejamos su praėjusio amžiaus 6-uoju ir 7-uoju dešimtmečiais, kai psichologai ir sociologai tyrinėjo komandos dinamikos specifiką. Dažnai jau net neverčiamas teambuilding’o terminas paplinta kiek vėliau, o įvairūs metodai, orientuoti į darbo kolektyvus, tarptautiniame kontekste populiarėja paskutiniais XX a. dešimtmečiais.
XXI amžius – tai laikas, kai šie metodai dar labiau plinta ir transformuojasi: nuo sporto, žaidimų iki meditacijų, improvizacijos, psichologinių simuliacijų ir (kartais visiškai absurdiškų) dvasinių praktikų. Sunku būtų rasti žmogų, kuris neturėtų vienokios ar kitokios patirties, susijusios su (ne)savanoriška įtrauktimi į tokią komandą, bendruomenę. Jei nesusiduri asmeniškai, tai įspūdingų istorijų apie komandos formavimo ypatumus tikrai gana dažnai išgirsti kalbėdamasis su draugais. O kur dar socialiniuose tinkluose pristatomos naujų darbų pozicijos, pabrėžtinai akcentuojančios būsimų asmenybės augimo, bendravimo ir bendradarbiavimo seminarų privalumus. Kaip ir kūrybinės komandos nariai, šio teksto autorė į viską nežvelgtų taip ironiškai, jei tuos užsiėmimus visuomet vestų tik reikiamų kompetencijų turintys profesionalai ir, ne mažiau svarbu, visi turėtų realias galimybes pasirinkti – dalyvauti ar ne. Deja, kasdienybėje dažnai pasitaiko kiek kitokių situacijų, į vieną jų – „dvasingumo stovyklą“ – spektaklio kūrėjai atveda savo personažus.
Aleksa, jau ne kartą įrodęs, kad įvairias temas geba gvildenti su humoru, čia taip pat išnaudoja šią priemonę kaip tam tikrą socialinės kritikos įrankį. Šis spektaklis-komedija žaidžia su absurdiškais realybės atspindžiais. Į dvasinio tobulėjimo programą patenka trys nedidelės įmonės darbuotojai, kaip paaiškės vėliau, gana skirtingos asmenybės, kurias sieja tik bendras darbas, o šioje situacijoje, paradoksalu, beveik suvienija bandymas „išgyventi“ keisčiausių dalykų kupiną mokymo programą. Darbuotojų personažus kuria aktoriai Roberta Sirgedaitė, Milda Naudžiūnaitė ir Gytis Ivanauskas. Vos į sceną įžengus energingajam „efektyviųjų“ praktikų vedliui, kurio pozicija patikėta aktoriui Adomui Jasiukėnui, mokymų dalyvius užplūsta netikėtos ir viena kitą keičiančios užduotys, reikalavimai bei skubotos išvados, tiesmukai (ir, žinoma, be loginio pagrindo) nukreiptos į jų asmenybes.
Jasiukėnas tiek fiziškai, tiek psichologiškai kuria išties įtaigų tokio mokytojo-guru vaidmenį. Iš pradžių užtikrintas savo žiniomis ir patirtimi, jis iš esmės imasi šių sutrikusių žmogelių transformacijos, deja, metodai nelabai veikia; dalyviai pasyvūs, skeptiški, kartais net ciniški, bet jis nepasiduoda: jei jau nepadeda trikampio, rato ir komplimentų metodai, belieka imtis konsteliacijų, atgimimų ir t. t. (išnaudojamas kone visas tokių pseudoekspertų raktažodžių arsenalas). Visa tai sužadina publikos juoką. Stovyklos dalyviai demonstruoja nejaukaus sutrikimo būseną, kuri svyruoja tarp bandymo prisitaikyti, atliekant kokią nors užduotį, ir ignoravimo ar net demonstratyvaus priešinimosi, šiam peraugant į visiško absurdo lygmenį. Čia išryškėja veikėjų skirtumai, nulemti ir užimamų darbo pozicijų, ir paviršiun iškylančių asmeninių savybių. Ivanausko ir Naudžiūnaitės vaidyba efektingai atskleidžia šiuos virsmus ir jų niuansus, Sirgedaitei kai kuriose scenose (ilgesniuose monologuose) kiek pritrūksta įtaigos. O bendros šios trijulės desperacijos ir konfliktų scenos išties kausto dėmesį.
Jau ne kartą Aleksos režisuotuose spektakliuose girdėjome Jokūbo Tulabos muziką, šis – ne išimtis: pasak režisieriaus, „be Jokūbo Tulabos aš niekur“. Kaip ir ankstesniais kartais, kompozitoriaus sprendimai pasiteisina: muzika bei garsai pažymi ir išryškina reikiamas vietas, pabrėždami tiek istorijos komiškumą ir absurdiškumą, tiek ironijos kartėlį. Kotrynos K. Rupainytės scenografiniai ir kostiumų sprendimai – estetiški, subtilūs, veiksmingi, atskleidžiantys reikiamus kontrastus tarp išsilaisvinusio, „esmių esmes“ pažinusio mokytojo ir to dar nepasiekusių dalyvių. Sėkmingai „dvasinių praktikų“ nuotaiką ir jos atspalvius perteikia šviesų dizaino autorius Tomas Zinkus. O visų šių sprendimų dermę vainikuoja scena, kurioje per dviejų personažų pokalbį kiti du, esantys antrame plane, demonstruoja žiūrovų dėmesį neabejotinai telkiančią choreografinę kompoziciją. Šią sceną tiesiog verta pamatyti!
Spektaklis „Pažadink savo vidinę deivę“ ne pamokslauja, o kviečia kartu juoktis – iš savęs, iš absurdiškų, bet įspūdingai pateiktų praktikų (dažnai pastatytų tik ant komercinio pamato) ir iš visko, kas galbūt pernelyg rimtai pateikiama mūsų kasdienybėje. Bet ir juokas nėra vien dėl paties juoko – žiūrovas neįkyriai skatinamas per šių charakteringų veikėjų filtrą kritiškai pažvelgti į save ir savo aplinką.
